Specialistai, parengę didelio meistriškumo sportininkų rengimo projektą, sulaukė šalies vadovų palaikymo, bet jį vykdyti neskubama
Grupė žinomų sportininkų ir sporto veikėjų praėjusį rudenį pasiūlė Lietuvos didelio meistriškumo sportininkų strategijos projekto metmenis ir su jais supažindino Ministrą Pirmininką Gediminą Kirkilą bei Seimo Pirmininką Viktorą Muntianą.
Nors buvo sulaukta pritarimo ir palaikymo, įgyvendinti šio plano niekas neskuba.
Laukia konkrečių veiksmų
Naująjį Lietuvos aukšto meistriškumo sportininkų strategijos projektą pasirašė olimpinis, pasaulio ir Europos čempionas Virgilijus Alekna, olimpinis čempionas ir pasaulio eksrekordininkas Gintautas Umaras, pasaulio ir Europos čempionatų prizininkas Ramūnas Vyšniauskas, žinomi treneriai Vladas Garastas, Aleksas Stanislovaitis, Narsutis Dumbauskas, Antanas Skarbalius ir Bronius Vyšniauskas. Jį rengiant taip pat dalyvavo Jurijus Moskvičiovas ir Jonas Juozaitis.
Apie šį projektą „Kauno diena” kalbėjosi su žinomu rankinio treneriu profesoriumi Antanu Skarbaliumi, Lietuvos kūno kultūros akademijos (LKKA) Sportininkų rengimo valdymo laboratorijos vedėju.
– Kaip šį projektą įvertino Ministras Pirmininkas ir Seimo Pirmininkas?
– Iš pradžių, parengę šios aukšto meistriškumo sportininkų strategijos metmenis, nuėjome pas LTOK prezidentą Artūrą Poviliūną. Jis pritarė pateiktoms idėjoms ir mūsų pasiryžimui supažindinti su jomis premjerą, Seimo Pirmininką. Susitikome ir su Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininku Algimantu Salamakinu, jis taip pat įsitikinęs, kad reikia tai daryti. Tik kas turi tai daryti? Kūno kultūros ir sporto departamento direktoriaus Algirdo Raslano reakcija nebuvo tokia palanki kaip LTOK vadovų. A.Raslaną informavome, kad savo pasiūlymus pateiksime G.Kirkilui ir V.Muntianui.
Ministras Pirmininkas ir Seimo Pirmininkas, su kuriais susitikome spalio mėnesį, labai palankiai įvertino mūsų projektą ir teigė, kad tokią strategiją reikia sukurti, juolab kad tai, ką numatėme, yra įgyvendinama. Pas premjerą kartu su mumis, grupe specialistų, ėjo ir V.Alekna, G.Umaras bei R.Vyšniauskas. Priėmime buvo ir Vyriausybės kancleris. Buvome sužavėti premjero požiūriu – jis įsiklausė, įsigilino į tai, ką sakėme. Vietoje numatyto pusvalandžio jis mums skyrė gerokai daugiau laiko.
– Koks projekto likimas?
– Baigiantis susitikimui G.Kirkilas pasakė A.Raslanui, kad šią strategiją reikia parengti ir pateikti Strateginei komisijai. Kai šis atsakė, kad neturi žmonių, jam buvo pasiūlyta parengti metmenis iki 2007-ųjų, o šių metų pradžioje – veiksmų planą, ir tada jį patvirtinsime. Kol kas – tyla.
V.Muntianas lygiai taip pat sakė, kad šią strategiją reikia rengti ir tvirtinti. Jis pasiūlė to imtis savo pavaduotojui Vydui Gedvilui. Kovo 26 dieną jis rengia konferenciją, kurioje tarp kitų klausimų žadama kalbėti ir apie aukšto meistriškumo sportininkus. Tokie veiksmai yra geri, bet dabar labiau reikia konkrečių veiksmų, kurie yra numatyti mūsų projekte – steigti sporto šakų centrus ir sporto gimnaziją.
Sporto programą reikia parengti ir patvirtinti Seime – tik tada ji bus vykdoma. Dabar pasikalbame, kaip buvo ir šiuo atveju, ir tuo viskas baigiasi. Tik ambicijos visų yra labai didelės, norime, kad mūsų minimaliomis sąlygomis sportuojantys atletai prilygtų pasaulio elitui.
Siūlo steigti sporto centrus
– Kokį siūlote sportininkų rengimo modelį?
– Mūsų modelis yra toks – vidurinėse mokyklose vaikai turi judėti ir sportuoti, kad lavintų savo gebėjimus. Kodėl mūsų futbolininkai nepadaro salto įmušę įvartį? Kodėl jie neįmuša įvarčių iš dėkingų situacijų? Todėl, kad vaikas yra tramdomas, jam neleidžiama judėti. O aukso amžius, lavinantis gebėjimus, yra nuo 2 iki 8 metų. Kai jis tramdomas, mažinamos ir jo galimybės siekti sporto aukštumų.
Toliau – sporto mokyklos. Iš jų talentingiausi eina į sporto gimnazijas, o iš čia geriausieji – į sporto šakų centrus, kur yra nacionalinės rinktinės. Be to, sporto centruose šalia geriausių specialistų dirbtų jauni treneriai, kurie daug sparčiau tobulėtų, nei dirbdami vieni. Numatyta ir lėšų skirstymo formulė. Toks modelis būtų veiksmingiausias, kurį įgyvendinti nebūtų taip sudėtinga. Kito varianto Lietuva neturi.
– O kaip yra Europoje ir pasaulyje?
– Kai Lietuvoje buvo nutarta naikinti sporto internatus kaip sovietinį reliktą, pasaulis pradėjo elgtis priešingai. Pavyzdžiui, australai sporto centrus, pas juos vadinamus institutais, pradėjo steigti 1976 metais, kai Monrealio olimpiadoje nelaimėjo nė vieno aukso medalio. Jungtinė Karalystė visą strategiją pradėjo keisti prieš dešimtmetį, rengdamiesi 2012 metų Londono olimpiadai. Jiems reikės dalyvauti visų sporto šakų varžybose. Pavyzdžiui, rankinio jie iki šiol neturėjo. Todėl surinko 17-23 metų sportavusį jaunimą ir iš jų suformavo nacionalinę rinktinę, kurią išsiuntė metams treniruotis į Daniją ir žaisti su šios šalies komandomis. Trejiems metams komandai skirta trys milijonai svarų sterlingų. Finansavimas ateityje priklausys nuo rezultatų.
Prieš dvejus metus į konferenciją buvau pakvietęs Zalcburgo sporto mokslo instituto direktorių profesorių Erichą Miulerį. Jis man atvežė knygą, kurioje juodu ant balto išdėstyta, kokie sporto centrai yra Europoje, kokia jų veikla Ispanijoje, Vokietijoje, Austrijoje. Vokietijoje veikia 17 sporto internatų. Esu susipažinęs su Suomijos, Švedijos sportininkų rengimo modeliu. Švedijoje yra 32 sporto šakų 61 centras vidurinėse mokyklose, kur sportuoja 1300 moksleivių. Čia jie mokosi ir treniruojasi dukart per dieną.
– Bet Lietuvoje yra įkurtas olimpinis sporto centras?
– Tai gerai, bet jis neapima visų sporto šakų. Be to, mes teigiame, kad Lietuva nepajėgi finansuoti tiek sporto šakų, kiek dabar. Sporto šakas reikia išskirti. Kaip, mes išdėstėme svarbiausius principus savo projekte, siūlydami sporto šakas skirstyti į strategines, prioritetines ir kitas. Galbūt kas nors gali pasiūlyti geresnį projektą, kodėl gi ne, bet negalima nespręsti didelio meistriškumo sportininkų rengimo strateginės sistemos klausimų. Dabar pas mus kai kurie žmonės kuria savo centrus kaip išmano, bet tai yra toli nuo to, kaip turėtų būti.
Kaimynai lėšų skiria dvigubai daugiau
– Kaip siūlote skirstyti sporto šakas į strategines ir kitas?
– Mūsų projekte numatyta, kad strateginės galėtų būti 10-12 olimpinių sporto šakų, kur yra pasiekta gerų rezultatų per penkerius olimpinius ciklus. Žaidimus reikėtų įvardyti su tam tikru išskirtinumu, nes jie pritraukia daug žiūrovų, o patekti į olimpines žaidynes yra sunkiau nei individualių sporto šakų atstovams.
Būtų gerai, kad sporto finansavimas sudarytų nors 50 proc. poreikių. Bet nėra ir to. Šalies sporto biudžetas yra tik gaisro gesinimas. Nors jis didėja, tačiau gerokai sparčiau didėja šalies biudžetas, o jo skiriama dalis sportui pagal procentus mažėja.
Kokia nelaimė Lietuvoje įvyko, kad nuo 1998 metų reikėjo pradėti mažinti šalies biudžeto dalį, skirtą sportui? 1998 metais sportui buvo skiriama 0,445 proc. nuo biudžeto, 2006 – tik 0,228 proc. Kodėl prieš Atėnų olimpiadą, palyginti su Sidnėjumi, buvo žymiai sumažintas olimpinės rinktinės biudžetas? O pragyvenimas brangsta, sportininkui maitinimas yra be galo svarbus, tai yra treniravimosi dalis.
Sportas – Lietuvos įvaizdžio dalis, bet pažiūrėkime, kiek pagal skiriamas lėšas atsiliekame nuo savo kaimynių Latvijos ir Estijos. Estų sporto biudžetas didesnis dvigubai, o latvių – 2,3 karto. O šių šalių biudžetai yra mažesni.
Nesuteikdami sąlygų talentingiems sportininkams kelti meistriškumą, mes juos prarandame. Dabar atletai anksti išvyksta pusvelčiui į užsienį, ten tobulėja, o tada jau užsienio klubas jį brangiai parduoda ir visą pelną susižeria. Jeigu mes sugebėtume juos išlaikyti iki 25 metų, jie keltų Lietuvos lygį, tobulėtų čia ir į užsienį išvyktų ne „pusfabrikatis”, o jau susiformavęs sportininkas. Tuomet ir jį išugdžiusiam Lietuvos klubui būtų gerai, nes pajamos sugrįžtų gerokai didesnės. Norint išlaikyti sportininkus Lietuvoje, reikia turėti sistemą, kurti centrus, ir rezultatai tikrai gerės.
Jaunimas ir jauniai pasirodo neblogai. Vadinasi, sporto mokyklos dirba produktyviai. Bet į suaugusiųjų sportą jų ateina gerokai mažiau, taigi, sportininkų perėjimo iš jaunių į suaugusius, pasikeitus socialinei aplinkai, efektyvumas yra menkas.
– Galbūt labiau reikia ieškoti privačių lėšų sportui?
– Tegul mūsų biudžetas padaro tai, ką daro kaimyninės šalys ir ką turėjome 1998 metais, – 0,445 proc. viso šalies biudžeto. Ir tai jau būtų ženklus pagerėjimas. Tačiau sutinku, kad reikia ir privačių lėšų, bet joms pritraukti reikia palankesnių įstatymų.