Fondo valdyboje – prieštaringai vertinami veikėjai

Maždaug pusės milijardo litų žydų turtą pretenduoja dalyti keliasdešimt kartų netinkamu pinigų skirstymu kaltintas asmuo

Vienuolikos Lietuvos žydų organizacijų atstovai ragina kuo greičiau žydams grąžinti po Antrojo pasaulinio karo nusavintą turtą. Jį siūloma patikėti viešajai įstaigai „Lietuvos žydų paveldo fondas”.

Tačiau pastarajame atsidūrė asmuo, kuris JAV net 33 kartus buvo kaltinamas nevykusiu fondų lėšų ir kreditų skirstymu. Restitucijos procesą šalies Vyriausybė vis atidėlioja, kol žydai nesusitarė tarpusavyje.

Tikroji turto vertė nežinoma

Niekas tiksliai nežino, kokį turtą Lietuvoje iki 1940 metų valdė žydai. Teisingumo ministerijos duomenimis, vien kompensacijoms už negrąžintus natūra pastatus gali prireikti ne mažiau kaip 170 mln. litų. Kiek verti yra pastatai, kuriuos teks grąžinti, apskritai sunku pasakyti. Iš pradžių Lietuvos žydų bendruomenė valstybei buvo pateikusi pretenzijas į 1600 objektų.

Peržiūrėjus archyvinius dokumentus, objektų sąrašas kas kartą vis trumpėjo. Jame šiuo metu yra 139 objektai, esantys daugiausia Kauno ir Vilniaus senamiesčiuose.

Išankstiniais apskaičiavimais, pastatų vertė gali siekti ne mažiau kaip 500 mln. litų. Būtent į šį turtą kol kas pretenduoja žydai arba jų įsteigtas „Lietuvos žydų paveldo fondas”.

Pastarojo fondo valdyboje yra šeši Lietuvoje ir tiek pat Izraelyje bei Amerikoje gyvenantys žydai. Kai kurie asmenys vertinami itin prieštaringai.

Mįslinga fondo asmenybė

Fondą 2005 m. įsteigė Lietuvos žydų bendruomenė, Pasaulio žydų restitucijos organizacija ir Lietuvos žydų religinė bendrija. Fondo veiklai kategoriškai prieštarauja Kauno žydų religinė bendruomenė ir nemaža dalis pačios Lietuvos žydų visuomenės.

„Keista, kad sukuriamas kažkoks fondas, į kurį įtraukiami Amerikos ir Izraelio žydai, – stebėjosi Kauno žydų religinės bendruomenės reikalų tvarkytojas Mauša Bairakas. – Niekas nežino, kas toks yra minėto fondo valdybos narys Saulis Kaganas. Ką apie jį žinau? Viskas parašyta Normano G.Finkelšteino knygoje „Holokausto industrija. Kaip išnaudojama žydų kančia”. M.Bairakas negalėjo tiksliai atsakyti, ar knygoje aprašytas S.Kaganas bei „Lietuvos žydų paveldo fonde” esantis S.Kaganas yra tas pats asmuo.

Apie beveik visus fondo valdybos narius Lietuvos žydų lyderis S.Alperavičius „Kauno dienai” pakankamai išsamiai papasakojo. Tačiau jis nieko negalėjo pasakyti apie JAV gyvenantį S.Kaganą. Jį įtraukti į fondo valdybą pasiūlė Endriu Beikeris, kuris žydų turto restitucijos klausimus buvo aptaręs su premjeru Gediminu Kirkilu. Jis skubino kuo greičiau pradėti restitucijos procesą.

„Mes pasitikime E.Beikeriu, todėl niekas neprieštaravo S.Kagano kandidatūrai”, – dar 2006 metų spalį sakė S.Alperavičius.

Knygoje – skandalingi faktai

Knygoje N.G.Finkelšteinas pateikia skandalingų žinių apie 1951 metais Niujorke įsteigtą Ieškinių konferenciją. Pastaroji rūpinasi žydų restitucijos klausimais.

„Kiek anksčiau Ieškinių konferencija siekė pasisavinti nacionalizuotą žydų nuosavybę buvusioje Rytų Vokietijoje. Nuosavybė vertinama milijonais dolerių ir teisėtai priklausė gyviems žydų palikuonims, – knygoje rašo N.G.Finkelšteinas. – Kai vokiečiai ir šveicarai atsisakė mokėti kompensacijas, dangus negalėjo sutalpinti suprantamo organizuotos žydijos pasipiktinimo. Tačiau kai žydų elitas plėšė Holokaustą išgyvenusias aukas, jokių etikos klausimų nekilo: viskas vyko tik dėl pinigų.”

Jis teigia, kad jo velionė mama gavo tik 3500 JAV dolerių kompensaciją, bet „kiti įtrauktieji į kompensacijų procesą uždirbo pakankamai gerai”.

„Oficialus kasmetinis Saulio Kagano, ilgamečio atsakingojo Ieškinių konferencijos sekretoriaus, atlygis yra 105 000 JAV dolerių, – rašo N.G.Finkelšteinas. – Darbo Konferencijoje ir vadovavimo Niujorko bankui laikotarpiu S.Kaganas 33 kartus buvo apkaltintas tyčiniu netinkamu fondų ir kreditų skirstymu”. N.G.Finkelšteinas priduria, kad „kaltinimų buvo atsisakyta tik po daugelio apeliacijų”.

Nėra matęs akyse

S.Alperavičius tikino nė karto nematęs S.Kagano. „Jo visiškai nepažįstu, bet kiek man žinoma, jis yra pagyvenęs žmogus, kuris vienam mūsų bendruomenės nariui besilankant Niujorke padarė labai gerą įspūdį”, – sakė S.Alperavičius.

„Keista, kai nežinoma, kas yra vienas fondo valdybos narių, dalysiančio šimtus milijonų litų”, – stebėjosi Vilniaus žydų bendruomenės narys, žurnalistas Arkadijus Vinokuras, kuris yra ir Lietuvos žydų bendruomenės komiteto kovai su antisemitizmu narys.

JAV žydų komiteto atstovas Endriu Beikeris vakar „Kauno dienai” pripažino, kad S.Kaganas iš tikrųjų yra tas pats žmogus, kurį savo knygoje „Holokausto industrija. Kaip išnaudojama žydų kančia” mini N.G.Finkelšteinas.

„S.Kaganas gimė Vilniuje ir dar paauglystėje su šeima emigravo iš Lietuvos, – teigė A.Beikeris. – Jis beveik 50 metų dirbo Ieškinių konferencijos atsakinguoju direktoriumi.”

A.Beikeris neatsakė į klausimą, kodėl būtent S.Kaganą rekomendavo įtraukti į „Lietuvos žydų paveldo fondą”, bet prastos reputacijos žmogus vargu ar galėjo tiek metų dirbti atsakingą darbą.

Įžvelgia interesų konfliktą

Be S.Kagano ir E.Beikerio, „Lietuvos žydų paveldo fonde” yra ir kitų užsienyje gyvenančių žydų – Herbertas Blokas, Uris Chanochas, Danielius Mariašinas bei Elis Spaničius.

Įsteigimo metu „lietuviškąją” pusę sudarė S.Alperavičius, Levas Praisas, Leonidas Melnikas, Borisas Šteinas ir Jakovas Lopianskis. Pastarieji du pasirašė po pareiškimu, kuriuo išreiškiamas pasitikėjimas LŽB vadovu S.Alperavičiumi.

„M.Bairakas ir jo šalininkai neatstovauja šalies žydams, – teigiama pareiškime. – Vieno ar kelių asmenų nuomonė, pagrįsta savanaudišku interesu, negali tapti oficialia priežastimi negrąžinti nuosavybės.”

A.Vinokuras tikina, kad „Lietuvos žydų paveldo fondui” atstovaujantys žmonės painioja asmeninius ir viešuosius interesus.

Remia tik penktadalis žydų

A.Vinokuras įsitikinęs, kad S.Alperavičiaus vadovaujama Lietuvos žydų bendruomenė atstovauja tik apie 20 proc. šalies žydų. „Dauguma Lietuvos žydų nepritaria LŽB taikomai draugo – priešo politikai, – teigia A.Vinokuras. – Šviesiausi protai, įtakingiausi žydų visuomenės žmonės nedalyvauja LŽB veikloje ir nepritaria sukurtam „Lietuvos žydų paveldo fondui”.

A.Vinokurui nežinoma, kokie yra minėto fondo tikslai, planai. Kas bus daroma su grąžintais pinigais? Ar jie liks Lietuvoje ir jeigu neliks – kodėl? „Nuolatinis LŽB vadovų mėginimas sumenkinti ir pažeminti kitaip manančius rodo ne ką kita, kaip gilų nepasitikėjimą savimi, didžiulę baimę, kuri būdinga religinei sektai”, – teigia A.Vinokuras. Pasak jo, Kauno žydų religinė bendruomenė yra seniausia tradicinė žydų religinė bendruomenė (136 metai). Tad, vadovaujantis Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymu, esą būtent ji, o ne LŽB, yra teisėta nusavinto religinio turto perėmėja.

Kasmet paskirsto 2 mln. litų

Turto grąžinimą žydams A.Vinokuras pavadino itin svarbiu, o žydai tarpusavyje turėtų pasirašyti savotišką sutartį. „Pasirašius sutartį Vyriausybė turės aiškesnę poziciją. Nes ne valstybė kalta, kad restitucija neprasidėjo, – kalbėjo A.Vinokuras. – Kaltę turėtų prisiimti Lietuvos žydų bendruomenė ir Amerikos žydų komitetas, kuris pasirinko ne tą organizaciją, kuri sugebėtų suvienyti Lietuvos žydų interesus. Negalima pasirinkti tos organizacijos, kuri yra neskaidri nuo pradžios iki pabaigos.”

Pasak A.Vinokuro, Lietuvos žydų bendruomenė kasmet iš pasaulinės žydų labdaros organizacijos JOINT gauna apie 2,2 mln. litų. „Ką ponas S.Alperavičius rengiasi daryti su keliais šimtais milijonų litų, matyt, žino tik jis vienas, nes niekas nėra matęs jokių fondo planų ir projektų”, – sakė A.Vinokuras.

Žydų turto grąžinimo ir kompensavimo procesą planuojama pradėti ne anksčiau kaip 2009 m. Teisingumo ministerija ne kartą akcentavo, kad žydams nesusitarus tarpusavyje restitucijos procesas neprasidės.

Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje gyveno apie 220 tūkst. žydų, kurie sudarė apie 10 proc. visų šalies gyventojų. Per karą buvo išnaikinta apie 96 proc. šios tautos atstovų. Šiuo metu Lietuvoje yra apie 5 tūkst. žydų (Vilniuje – apie 3,5 tūkst., Kaune – apie 400).