Laikraštininko darbas – vienadienis. Šiandien naujiena, o rytoj ji – užmiršta. Tuo labiau pasimiršta, kas rašė. Nors ir kaip meistriškai būtų pateiktas rašinys. Dėl tariamo ar tikro vienadieniškumo bent jau Lietuvos padangėje laikraštininkų išleistos knygos retos kaip baltos varnos.
Tad laikraštininkai ir ne tik gali pasidžiaugti, kad buvo išleista klaipėdiečio žurnalisto, šviesaus atminimo Vytauto Bajoro publicistikos knyga „Orai: virš Klaipėdos giedras dangus”.
Į jos pristatymą Ievos Simonaitytės bibliotekoje susirinko pulkelis Vytauto Bajoro giminaičių, kolegų, o taip pat ir tų, kurie tiesiog vertino žurnalisto rašinius. O kad būtų išlesta ši knyga, pasirūpino Vytauto Bajoro sūnėnas, krikšto sūnus Rimantas Bajoras, knygos leidybą patikėjęs klaipėdietiškai leidyklai „Eglė”.
Mat knygos ruošinius atidavė į patikimas leidėjo Antano Stanevičiaus rankas. Patikimas todėl, kad tai buvęs V. Bajoro kolega, su kurio paskatinimu ir pritarimu žurnalistas, rašydamas eseistinius straipsnius „Orai” atsiskleidė visu talentu. Juk rašinių apie statybas, ką V. Bajoras darė daugelį metų, knygon nesudėsi.
Knygon sudėta beveik 20 metų „senumo” V. Bajoro eseistika tarsi aiškeriagio rašyta. Kelis dešimtmečius užbėgdamas į priekį, žurnalistas sugebėjo įžvelgti tai, kuo ir kaip gyvensime šiandien. Ir gali stebėtis, kaip kasdieninėje laikraščio virtuvėje nenudilo jo žodžio sodrumas ir įtaigumas.
Knygos pristatymo vakarėlyje V. Bajorą prisimindami kolegos, bičiuliai minėjo jo neafišuojamą dvasios aristokratizmą, sugebėjimą pelus atskirti nuo grūdų. Gal ir todėl prie V. Bajoro lipte lipdavo karjerą pradedantys jaunieji žurnalistai. Knygoje išspausdinti ir kolegų atsiminimai. Tarp jų – ir „Vakarų ekspreso” vyriausiojo redaktoriaus Gintaro Tomkaus kuris V. Bajorą laiko savo mokytoju.
Knyga „Orai: virš Klaipėdos giedras dangus” sudominti turėtų ne tik žurnalistų „cechą”, bet ir šiaip skaitytoją. Ir ne tik Klaipėdoje. Vienodai ji įdomi būtų ir šiauliečiui, ir vilniečiui, ir sodiečiui iš Purmalių kaimo. Nes eseistinių publicistinių straipsnių rinktinėje kalbama apie žmogiškus dalykus, kurie aktualūs bus ir po šimto metų.