„Teleloto” iškeitęs į „Vakaro žinias” Marijus Žiedas sako seniai svajojęs apie darbą žinių laidoje. Tai buvo jo svajonė.
Televizijos žiūrovai pirmiausia susipažino su Marijaus Žiedo balsu. Kadaise Baltijos televizijoje jis įgarsindavo filmus. Tik vėliau žiūrovai išvydo, kaip atrodo žmogus, kurio toks paslaptingas balsas. Vėliau M.Žiedas buvo pakviestas dirbti į rytinę LNK televizijos laidą „Ryto ratas”, dar po kiek laiko – į TV3 „Teleloto”. Tikriausiai daugeliui žiūrovų M.Žiedo veidas ir balsas asocijuojasi vien su šiuo televizijos žaidimu.
Nuo šių metų sausio 2 dienos M.Žiedas – Lietuvos televizijos „Vakaro žinių” vedėjas. „Televizija” domėjosi, kaip filosofijos magistras, buvęs pramoginio šou vedėjas, jaučiasi naujoje rimtoje informacinėje laidoje?
– Kaip atsidūrėte LTV „Vakaro žiniose”?
– Kai atsirado galimybė keisti darbo vietą, taip ir padariau. Sunku pasakyti, ar tai buvo vien mano noras. Manau, tai buvo dvipusis sprendimas. Seniai norėjau dirbti žinių laidoje. Paprasčiausiai laukiau, kol pasitaikys tokia proga. Sulaukiau skambučio iš Lietuvos nacionalinės televizijos atstovų. Jie pasiūlė susitikti ir pakalbėti apie pasiūlymą dirbti „Vakaro žiniose”.
– Kodėl televizijos žaidimą „Teleloto” iškeitėte į žinias?
– „Teleloto” yra visiškai kitokios specifikos laida nei žinios. TV žaidimas – pramogų verslas. Vesdamas šį šou tikrai turėjau daug malonių akimirkų ir kūrybinio džiaugsmo, šioje laidoje jaučiau optimizmą. Tačiau mano būdui, charakteriui labiau tinka žinios. Esu ramus, rimtas. Aš nesu toks gyvenime, kokį mane matydavo televizijos žiūrovai „Teleloto” žaidime. Kita vertus, man patinka darbas, susijęs su informacija, jos pateikimu, redagavimu. „Vakaro žinios” man kaip mokykla, kurioje galiu mokytis ir tobulėti. Žinoma, apie reporterio darbą negalvoju. Juk žurnalistų darbo specifika labai skiriasi nuo žinių ar laidos vedėjo. Man labiau prie širdies žinių vedėjo darbas. Tačiau tikrai ne dėl to, kad mane rodo per televizorių. Žurnalistus, rengiančius reportažus, irgi galima matyti per televizorių.
LTV žinios man yra didžiausias autoritetas. Todėl net nežinau, ar šį darbą iškeisčiau į žinių vedėjo pareigas kitoje Lietuvos televizijoje. „Panorama” su savo senomis tradicijomis yra geriausias pavyzdys visoms kitoms televizijų žinioms.
Apie žinių vedėjo darbą svajojau dar nedirbdamas „Teleloto”. Kiek pamenu, tokia mintis jau kirbėjo, kai dirbau „Ryto ryte”. Žinoma, tai buvo rytinės žinios. Per naktį mažai kas nutinka, todėl žinių pagrindas buvo vakarykštės naujienos. Tačiau jau tuomet stengiausi kuo daugiau užsiimti nors ir trumpų žinių rengimu.
– Žiniose dirbate dar neseniai, bet gal jau galite palyginti savo ankstesnį darbą „Teleloto” ir „Vakaro žiniose”?
– „Teleloto” buvo daugiau improvizacijos. Žiniose viskas labiau „sustyguota”. Be to, žaidime-loterijoje nežinodavau, su kokiais žmonėmis susitiksiu ir su kuo teks bendrauti. Kiekviena laida buvo naujiena. Žinoma, ir žinių laidoje visada viskas nauja, bet čia esi atsiribojęs nuo tiesioginio bendravimo su žmonėmis. Aišku, prieš „Teleloto” ruošdavausi, ką šnekėsiu su žmonėmis, bet tekdavo ir daug ką spręsti akimirksniu.
– Ar jau teko patirti tiesioginio eterio „siaubų” – technikos gedimų, balso problemų ar nesumontuotų reportažų, kai juos reikia jau rodyti?
– Kolegos stebisi, kad kol kas man nenutiko jokių kuriozų. Pasak jų, per tiek laiko ir ypač pradedančiajam dirbti tiesioginėse žiniose jau turėjo kas nors nutikti. Žinoma, teko patirti, koks malonus jausmas, kai naujieną praneši pats pirmas. Pavyzdžiui, sugriuvus namui Vilniaus senamiestyje LTV „Vakaro žinios” buvo pirmosios, kurios pranešė apie šį įvykį. Tuomet patyriau šiek tiek adrenalino. Per pusvalandį turėjo būti sukurtas reportažas. Kiek prisimenu, žurnalistė tekstą reportažui rašė diktuodama telefonu, kad būtų suspėta paruošti vaizdą. Tuomet labai didžiavausi, kad iš televizijų buvome pirmieji, kurie pranešė apie šitą nelaimę. Šiuo atveju galima sutikti su teiginiu, kad bloga žinia yra gera žinia žurnalistui.
– „Teleloto” buvo filmuojama iš anksto, todėl nesusipratimus buvo galima pašalinti montuojant laidą. Koks dirbant „Teleloto” buvo įdomiausias įvykis, kurio neišvydo televizijos žiūrovai?
– Buvo vienas atsitikimas, kurį galėčiau pavadinti gamybine trauma. Dar prieš įjungiant filmavimo kameras sugebėjau automobilio bagažinės durelėmis prisiverti pirštą. Jau buvom įėję į studiją ir pasisveikinę su žmonėmis. Tas automobilis buvo pristatomas kaip ateinančios savaitės prizas. Viskas baigėsi tuo, kad reikėjo atlikti operaciją. Tačiau filmavimas nebuvo atidėtas. Skaudamas pirštas buvo aprištas, bet sugebėjau vesti filmuojamą laidą, o iš karto po to vykau į ligoninę pas mikrochirurgus. Žinoma, tai nebuvo didžiulė trauma, bet atmintyje vis vien įstrigo. Televizijos žiūrovai apie tai net nesužinojo.
– Kaip pasikeitė jūsų dienotvarkė, kai perėjote dirbti į vakarines žinias? Ar šeima nesiskundžia, kad vakarais tėčio ir vyro nėra šalia?
– Pernai dirbau ir Žinių radijuje. Kad laiku nuvykčiau į darbą, kartais turėdavau keltis net prieš penkias. Anksti rytą keltis nepatinka, man mieliau vėliau eiti miegoti. Tačiau Žinių radijuje dirbau, nes maniau, kad ši veikla mane priartins prie naujienų rengimo ir pristatymo darbo. Dabar miegoti einu gerokai po vidurnakčio. Juk „Vakaro žinios” ne visada prasideda 23 valandą. Kartais jos nukeliamos vėlesniam laikui dėl sporto varžybų ar politinių debatų. Dėmesį vaikams stengiuosi kompensuoti dienomis ir rytais.
Šaunuolis tas Marijus! 😛