Užsienyje dirbantis lietuvis stebisi, kad jo gimtoji šalis skriaudžia šimtus tūkstančių savo piliečių, atimdama dvigubos pilietybės galimybę
Keturiasdešimt aštuonerių metų Gintaras Stašaitis į Čikagą atskrido prieš penkerius metus. „Lietuvoje tuo metu keturiasdešimties ribą perkopęs, Kauno technikos universitetą baigęs ir septynerių metų pedagoginį stažą turintis vyras, nesibodintis dirbti įvairius darbus, neturėjo kam pelningai parduoti savo žinių ir įgūdžių, nes tuo metu tai buvo kur kas mažiau paklausi prekė nei jaunas amžius”, – sako G.Stašaitis.
Buvo per senas
Jis pasakoja, kad, ieškodamas darbo Lietuvoje, ne kartą susidūrė su įvertinimu, jog esąs per senas, todėl neperspektyvus darbuotojas. Dirbti ten, kur moka labai mažai, galimybių buvo, tačiau jam reikėjo rūpintis šeima, išlaikyti namą. Jis, kaip daugelis, tikėjosi, kad Amerikoje pavyks laiku atsidurti reikiamoje vietoje.
„Pats svarbiausias dalykas ten nuvažiavus yra nepakliūti į iliuzijų ir galimybių žirkles. Kai iliuzijos daug didesnės nei galimybės, žmogus visuomet liks nepatenkintas. Ten išties tenka pradėti nuo nulio: mokytis kalbos, įgyti kitokius darbo įgūdžius, sugebėti įteisinti savo žinias. Visa tai gana sudėtinga. Net mokėdamas anglų kalbą ten ne iškart sugebi normaliai bendrauti. Požymis, kad jau moki kalbą, yra labai aiškus. Tiesiog jau gali susitvarkyti savo reikalus telefonu. Man tai atsitiko po trejų metų. Iš pradžių bendraujant labai svarbu mimika, gestai”, – pasakoja Gintaras.
Telefonu tvarkyti reikalaus JAV tenka palyginti dažnai, nes ne visur gali nuvažiuoti ar užeiti, daug kur regioninių biurų tiesiog nėra. Tad kol žmogus negali laisvai bendrauti, jam tenka prašyti pagalbos arba tiesiog nespręsti kai kurių problemų.
Turėjo išsikovoti pripažinimą
„Nuvažiavau pas žmonos pusseserę, ten gyvenau šešias dienas. Ji padėjo nusipirkti automobilį. Turėjau darbo vizą, todėl dirbti pradėjau po aštuonių ar devynių dienų, iškart legaliai. Pirmasis darbas – statybose. Labai pravertė mano inžineriniai įgūdžiai ir patirtis, teko dirbti su statybomis ir baldų įrengimu bei pritaikymu susijusį darbą, buvau pasistatęs ir įrengęs savo namą. Tačiau iš pradžių tai neturėjo jokios reikšmės, atvykėlis turi pradėti nuo pradžių, tarsi būtų tik gimęs. Paskui, kai pamato, kaip susidoroji su darbu, gali tikėtis sudėtingesnio ir taip po truputėlį išsikovoji vietą po saule. Gyvenimas visur yra loterija, o ten – ypač. Jei poreikiai yra didesni nei galimybės, gali skaudžiai nusivilti”, – sako G.Stašaitis.
Jo įsitikinimu, Amerikoje svarbu reikiamu laiku atsidurti reikiamoje vietoje. Tai tikras menas, labai praverčia išlavinta intuicija. Laimė yra laimė, gali pasisekti, o gali nepasisekti. Tačiau svarbiausia, kad ten niekam į galvą neateina manyti, kad jis jau per senas. Darbdaviai dėl to apskritai nesuka galvos, jiems svarbu, ką žmogus gali padaryti ir amžius neturi įtakos atlyginimo dydžiui.
„Savo sugebėjimams įrodyti reikia laiko ir užsispyrimo. Reikia nebijoti ir bent kartais išmėginti vaikščiojimą peilio ašmenimis. Jei per anksti paprašysi pakelti atlyginimą, gali paprasčiausiai išvaryti iš darbo, tačiau bus blogai, jei uždelsi. Kiekvieno sugebėjimus darbdavys mato, nes tą patį darbą dirba daug žmonių. Kurį laikai restauruodavau senus laiptus. Pamatę, kaip dirbu, bosai stengdavosi mane vieni iš kitų perpirkti. Aš dirbau panašiai, kaip Lietuvoje dirbama pagal subkontraktą. Kažkas turi didelį užsakymą, o darbus atlieka mažesnės firmos”, – paaiškina Gintaras.
„Guminiai” čekiai
Jo nuomone, vos pradėjus dirbti reikia labai gerai išsiaiškinti įstatymus. Pagrindinis baubas yra mokesčiai, nes jų nemokėti yra blogiau, nei padaryti kriminalinį nusikaltimą. Beje, nereikia įsivaizduoti, kad ten nėra darbdavių, kurie vilkina algas. Sunkiai dirbusio darbuotojo gali laukti dar vienas netikėtumas – „guminis” čekis. Tai reiškia, kad jis nepadengtas pinigais ir nežinia, kada jų atsiras tą čekį išrašiusiojo sąskaitoje. Tik tuomet tuos pinigus bus galima gauti.
„Man taip buvo atsitikę – savaitgalį, po visos savaitės statybose, teko eiti prižiūrėti senelių, kad galėčiau pragyventi, kol gausiu jau uždirbtus pinigus. Be poilsio dienų dirbau 17 savaičių. Tik tuomet viskas atsistojo į savo vietas ir galėjau atsikvėpti. Gavus čekį reikia nueiti į tą banką, kuriame yra išrašiusiojo sąskaita, atsidaryti savo sąskaitą ten pat ir tuomet paprašyti, kad patikrintų, ar čekis yra padengtas pinigais”, – sako Gintaras.
Įgijęs šiek tiek amerikietiškos patirties Gintaras pradėjo eiti panašias į ūkvedžio pareigas Pasaulio lietuvių centre Lemonte. Ten susipažino su lietuvių bendruomene, kuri yra labai nevienalytė. „Dipukai”, atvykę į JAV seniau, iškart po karo, gana atsargiai ir nepatikliai žiūri į „trečiabangininkus”. Užsitarnauti ankstesniųjų emigrantų pasitikėjimą yra labai nelengva.
„Alga ten nebuvo didelė, tačiau buvau išsiilgęs pastovumo ir aiškumo. Ten jis buvo: atidirbi dvi savaites, pateiki darbo valandų lapą ir gauni užmokestį. Viršvalandžiai apmokami geresniu tarifu. Iš pradžių džiaugiesi, kad uždirbi kambario nuomai, maistui, automobiliui išlaikyti. Be jo ten neapsieisi, nes visuomeninio transporto trūksta, o jo grafikai painūs. Perki tik tai, kas būtina, eini į pigias parduotuves. Žinoma, yra kas leidžia pinigus laisviau, tačiau tie nieko nesusitaupo. Man reikėjo atiduoti skolas ir padėti šeimai. Nostalgiją jaučiu nuolat, Lietuvoje gyvena žmona ir dukra. Keisti gyvenimą taip radikaliai yra skausminga. Tačiau nebemačiau kitos išeities. Turiu pavyzdžių, kaip žmonės išsipardavė ar nusigėrė, kiti stengiasi bent neskęsti. Kas nerizikuoja, tas negeria šampano. Kai gauni šansą, norisi jį išnaudoti”, – sako G.Stašaitis.
Jei nori šampano
Kartą nepabijojęs rizikuoti jis tai daro ir Amerikoje. Kai susirengė iš Čikagos persikelti į Niujorką, daug kas atkalbinėjo, sakė, kad ten pragyvenimas yra pusantro karto brangesnis. Tačiau, Gintaro nuomone, jei tiek pat didesnis ir uždarbis, tai didesnis ir likutis, kurį galima sutaupyti. Išties, jo nuomone, pragyvenimas Niujorke tėra brangesnis 15-25 procentais. Dabar dirba kompanijoje, kuri projektuoja ir gamina baldus išskirtiniams namams pietinėje Long Ailendo dalyje. Ten gyvena, pasistato vasarnamius ar bent juos nuomojasi žmonės, priklausantys Niujorko elitui. Ta vieta yra tokia pat prestižinė kaip mūsiškė Kuršių nerija.
„Jie nori kokybės ir geros gaminių išvaizdos, todėl darbas nelengvas, visi užsakymai individualūs. Jei klientas nori greičiau, prašo dirbti viršvalandžius ir gerai už juos moka. Tačiau taip būna nelabai dažnai, nes amerikiečiai žino, kad gerai dirba tik pailsėjęs žmogus. Todėl jiems atrodo, kad geriausia, kai meistras dirba aštuonias valandas, tada mažesnė broko galimybė. Esu panašų darbą dirbęs ir Lietuvoje, tačiau už 6-7 kartus mažesnį užmokestį”, – sako Gintaras.
Paklaustas apie išlaidas, jis sako, kad už minimalų būstą rajone, kur prastas susisiekimas, reikia mokėti 350-450 dolerių, maistas pataupant, gaminant namie ir apsieinant be restoranų dienai kainuoja apie 15 dolerių. Šiaip pietus galima pavalgyti už 7-8 dolerius, o kinų restorane, vadinamajame „bufete”, pietų metu už 9 dolerius galima valgyti, kiek telpa.
„Darbas mane tenkina, tačiau jei atsiras geresnis pasiūlymas, jį keisiu. Ten taip priimta ir visi darbdaviai žino, kad taip gali atsitikti. Laiką po darbo leidžiu prie kompiuterio, skaitau knygas, žiūriu filmus, kartais einu į ekskursijas, muziejus, kartais – į vakarėlius su draugais. Su šeima bendrauju per „Skype”, tačiau didelis atstumas slegia, dažnai pabūti drauge negalime. Nijolė ir Gintarė atskrenda pas mane, aš aplankau jas, tačiau kelių susitikimų per metus yra mažai. Anglija, Airija, Norvegija yra arčiau, tačiau nenoriu dar kartą viską pradėti iš pradžių. Grįžęs namo visiškai nenoriu skristi atgal į Ameriką, bet turiu tai daryti”, – sako Gintaras.
Netikėta skriauda
G.Stašaičiui, kaip ir daugeliui kitų, jau ne vienus metus uždarbiaujančiųjų užsienyje, yra labai liūdna, kad mūsų valstybėje nebeliko galimybės turėti dvi pilietybes.
„Pavyzdžiui, Amerikoje negali naudotis visomis lengvatomis ar gauti prestižiniu laikomo valstybinio darbo, jei nesi JAV pilietis. Jei norime turėti Lietuvos pilietybę, negalime priimti kitos pilietybės. Todėl tenka rinktis. Nesuprantu, kodėl turi būti atstumti žmonės, nenorintys nutraukti ryšių su tėvyne, bet ilgai gyvenantys užsienyje. Kam naudinga, jei mes dėl to daug prarandame?” – klausia Gintaras.
Lapkričio mėnesį, kai Konstitucinis teismas priėmė paaiškinimą, dėl kurio Lietuvos piliečiai nebegali turėti dvigubos pilietybės, kilo daug nuoskaudų, emocijų ir nesusipratimų. Pavyzdžiui, daugybė tremtinių ir jų palikuonių turi Rusijos pilietybę, Lietuva turi specialią buvusiųjų tremtinių grįžimo į tėvynę programą, o po naujojo išaiškinimo visa tai pakimba ore.
„Rusijos, kaip ir Italijos, pilietybės atsisakyti visai neįmanoma, ją gali tik atimti už valstybės išdavimą ar kitą panašų prasižengimą. Išeiviai ir jų palikuonys, visą gyvenimą dirbę kitose šalyse, atsisakydami tų šalių pilietybės, netenka visų socialinių garantijų ir pensijų. Nenuostabu, kad daugelis tų žmonių labai įsižeidė ir nusivylė. Nerimauja ir Lietuvoje gyvenantys žmonės, kurių vaikai išvyko dirbti į užsienį. Visa tai mes svarstėme komisijos posėdžiuose. Dabar jau visi supranta, kad yra labai negerai, tačiau kol kas nėra žinoma, ką daryti. Vyriausybė sukūrė specialią darbo grupę, joje yra patyrusių teisininkų. Tikimės, kad išeitis bus rasta”, – sako Lietuvos Respublikos Seimo ir JAV lietuvių bendruomenės komisijos pirmininkė Laima Mogenienė.