Apie mus ir mūsų gerą šalį

Vasario 15 dieną Istorinėje Lietuvos Respublikos prezidentūroje Kaune, vasario 16 dieną „Skalvijos” kino centre Vilniuje vyks Romo Vaštoko ir Onos Volungevičiūtės dokumentinio filmo „Štai ir mes” premjera

Dokumentinis 37 minučių filmas „Štai ir mes” – tai dalis Kauno Vytauto Didžiojo universitete Antropologijos centre atliekamo tyrimo „Lietuvių tautinės tapatybės raiškos būdai: socialinė atmintis, kultūrinis tęstinumas ir kaita globalizacijos sąlygomis”. Ir nors režisieriaus ir operatoriaus Romo Vaštoko, montažo režisierės Onos Volungevičiūtės filmas teoriškai grindžiamas Auksuolės Čepaitienės studija „Atgaivinant etninį tapatumą: individas, simbolis, vieta”, tai nėra vien iliustratyvus mokslinio darbo pakartojimas. Dokumentinė juosta „Štai ir mes” gerokai praplečia apibrėžimų rėmus. Nes čia – ne tik vertingi istorinių įvykių kadrai, bet ir daug emocijas bei mintis žadinančių, naujiems darbams skatinančių dalykų.

Jau archyviniai kadrai

Ilgesnis nei pusvalandžio kino kūrinys sudarytas iš Vaštoko filmuotos medžiagos – daugiau kaip 200 filmuotos juostos valandų nuo 1989 metų iki mūsų dienų.

…Maskva: kaukšėdami žingsnius matuoja kareiviai, žengiantys per Raudonąją aikštę. Moteris, skuduru skrupulingai valanti mauzoliejaus akmenis… Vilnius: per mitingą daugiatūkstantinės minios akivaizdoje vyras sudegina karinį bilietą, iškilios asmenybės išsako žmonių lūkesčius, skelbia, kad tauta netarnaus ir nevergaus okupantams. Daug trispalvių, bet dar laukiama, kad sovietinė kariuomenė išžygiuotų iš Lietuvos, kitų okupuotų Baltijos valstybių. „Ateik pas Jėzų, išgydys jis tave”, – skelbia krikščionių bendrijos „Tikėjimo žodis” nariai; senovės baltų religinės bendrijos „Romuva” lyderis Jonas Trinkūnas kartu su bendraminčiais kalba apie senosios religijos vietą gyvenime… Žmonės stebi demontuojamą Lenino paminklą Vilniuje, bėga prie jau tuščio pjedestalo ir, sustoję ant jo, tarsi susitarę mojuoja rankomis.

„Aš už Lietuvą ir už Dievą. Jokių kitų ponų nepripažįstu. Nesiskundžiu, nedejuoju. Man svarbu, kad aš laisvas, – tai buvusio partizano Petro Garbaus žodžiai ir pranašystės: – Mano karta dar tikinti. O kas toliau? Blogai bus…”

„Ne betono gabalą, ne bokštą gynėme, – sako Valentinas Tudorakė, sausio 13-osios naktį buvęs tarp laisvės gynėjų. – Mūsų tauta tikrai yra stipri. Gali kovoti už laisvę, ne tik už lašinius.” Istoriniai kadrai iš Arkikatedros aikštės, kur 1996-aisiais atidengtas paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui. Negali nepastebėti netoliese esančio didelio skydo, reklamuojančio automobilį: „Vėjas, laisvė ir komfortas”… Paskutinis filmo kadras – tai masinis džiugesys po laimėtų krepšinio varžybų. Vakarinėmis gatvėmis skrieja mašinos su trispalvėmis, o pakaušę tautiečiai kažkodėl angliškai pasako: „Tai yra labai gera šalis!”

Jaunimas neišmano istorijos

„Vytauto Didžiojo universitete dėstau vizualinę antropologiją, mokslą, kuris per vaizdą kalba apie žmonių gyvenseną, kultūrą, – LŽ kalbėjo Vaštokas. – Bendraudamas su jaunimu įsitikinau, jog retas jų prisimena ar bent kiek daugiau žino apie sovietinę sistemą, kurios mentalitetas dar labai ryškus Lietuvos gyvenime.” Vaštokas, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Kanadoje, tik 1989-aisiais pirmą kartą atvyko į Lietuvą. Prisimena, kad tąkart vienas didžiausių sukrėtimų buvo tai, kad… visur buvo vaikų, kalbančių lietuviškai. O šiandien dėstytojas ir filmo autorius stebisi, kad net studentai neturi žinių, padedančių suprasti buvusią santvarką, to laikotarpio jaunimo, pasipriešinusio okupantams, poelgių. „Ir kultūros politika, kinas Lietuvoje kur kas mažiau nei Latvijoje ar Estijoje dalyvauja ugdant jaunąją kartą, – kalbėjo Vaštokas. – Kažkodėl nenorima matyti, kad Holivudas ir apskritai globalizacija vis labiau užkariauja Lietuvos jaunuomenę, jos mentalitetą formuoja vartotojiškoje aplinkoje. Apmaudu, kad šiandien daugelis jaunuolių žūtbūt siekia patekti į televizijų šou, nes, jų įsitikinimu, tai vienintelis būdas išsiskirti, pasiekti šlovę.”

Tokie gyvenimo pokyčiai, pasak Vaštoko, neišvengiami, tačiau jis mato ir šviesiųjų pusių. Jo studentai susidomėjo ne tik juosta „Štai ir mes”. O per trejus antropologijos mokslo gyvavimo Lietuvoje metus atsirado studenčių, kurios ėmėsi rimtai tirti kino filmus ir jų poveikį visuomenei.

Sprendžia žiūrovai

Filme nėra autorinio komentaro, aiškinamųjų tekstų – žiūrovams patiems paliekama spręsti ir vertinti tai, ką mato. Bet ar visi supras paskutinį epizodą – pavojaus signalą, užuominą apie tautos regresą, kai gatvėse su trispalvėm ir gėrimų buteliais siautėja lietuvaičiai, veblenantys angliškai?..

„Mes ir siekėme sukelti nerimą, – prisipažino Vaštokas. – Palikome klaustukų, kad žmonės, jei filmas sujaudins, patys ieškotų atsakymų.”

„O jei moksleiviai nesupras, tikiu, kad jiems istorijos mokytojai, kiti suaugusieji paaiškins tų dienų situaciją, – kalbėjo Volungevičiūtė. – Juk daugelis mano kartos žmonių, prieš dvidešimt metų dalyvavusių Sąjūdyje, nepasikeitė. Tik įvyko didelė tragedija – mūsų visuomenė liko be kartų perimamumo, jis ištrintas. Šiandien Lietuvoje – jaunimo kultas, o tėvai savo vaikams – joks autoritetas. Jaunimui tenka pačiam pasirinkti vertybes. Tačiau aš optimistė. Atsiranda sąmoningų jaunų žmonių, mąstančių ir kovojančių už savo, o kartu ir visuomenės teises.”

Vaštokas ir Volungevičiūtė norėtų, kad dokumentinė juosta „Štai ir mes”, kurios trukmė beveik tokia pat kaip pamokos, pasklistų po šalies mokyklas, būtų rodoma per istorijos pamokas. Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija filmo autoriams siūlo dalyvauti kovo mėnesį vyksiančiame konkurse. Gal nupirks, gal platins…

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.