Vis dar nemaža dalis šiandieninės visuomenės, ypač vyresniosios kartos atstovai, linkę idealizuoti Vasario 16-ąją pradžią gavusią tarpukario, dar kitaip vadinamą Smetonos, Lietuvą.
Tuo tarpu to laikmečio tyrėjai jos nueitą kelią ir pasiektus laimėjimus vertina kur kas atsargiau.
Pasak istorikų, prie itin trumpai, kiek daugiau nei du dešimtmečius, gyvavusios nepriklausomos Lietuvos valstybės žlugimo prisidėjo ne tik nepaprastai stiprus išorinis spaudimas, bet ir didžiosios dalies visuomenės nusivylimas valdžia, idealų žlugimas.
Tai yra tas pats, dėl ko žmonės niurzga ir šiandien. Juolab kad, kai kurių visuomenės veikėjų nuomone, nei tarpukario, nei šiandieninei Lietuvai taip ir nepavyko sukurti ir išlaikyti veiksmingos demokratijos – esą tarpukariu demokratija baigėsi 1926 metų perversmu ir autoritarinio valdymo įsigalėjimu, o pastarojo laikmečio demokratiją sužalojo ir subjaurojo nomenklatūrinės bei oligarchinės tendencijos.
Kaimas gėrė mažiau
1918 metais Lietuva buvo iškentusi daugiau nei šimtmetį trukusią Rusijos priespaudą. Treti metai tęsėsi pafrontės vokiečių karinė okupacija. Šalis skendėjo skurdo, prievartos ir beteisiškumo liūne.
Pasak istoriko, Klaipėdos universiteto docento dr. Vyganto Vareikio, itin sunki padėtis buvo kaime: „Valstiečiai buvo tokie pat kaip ir dabar, gal tik mažiau prasigėrę. Apie kokį nors politinį susivokimą negalėjo būti nė kalbos. Dažnas jų klausė – kaip mes galėsim be vokiečių ar be rusų gyventi, kur mūsų karalius, iš kur mes gausim valdininkų?”
Tokiomis sąlygomis, V. Vareikio įsitikinimu, ryžtis kurti nepriklausomą valstybę galėjo tik idealistai.
Tarpukario reformos – geresnės
Ir vis dėlto, nors 1918 metais sąlygos kurti valstybei buvo kur kas mažiau palankios nei 1990-aisiais, tarpukario Lietuva kai kuriose srityse smarkiai pranoko dabartinę. Ypač reformų srityje. Istorikų vertinimu, jos buvo kuriamos ir vykdomos daug sėkmingiau nei šiais laikais. Tuomet reformos buvo labai aiškios, nuosekliai įgyvendinamos ir – svarbiausia – jas palaikė nemaža visuomenės dalis.
Antra vertus, tai, kad dauguma jų buvo pradėtos beveik nuo nulio, išėjo į naudą. Tuo tarpu pastarojo meto valstybininkams teko itin sunki užduotis – reformuoti gremėzdišką sovietmečio palikimą.
Pasak specialistų, tarpukario Lietuva davė tokius teigiamus dalykus kaip žemės reforma, efektyvus ūkininkavimas, žemės ūkio produkcijos perdirbimo sektoriaus sukūrimas, stabilus litas, švietimo reforma. O šiandien finansų ir lito reformos tikrai gerai padarytos, žemės reforma – pusėtinai, žemės grąžinimas tik juoką kelia, o jos perkėlimas – ne kas kita kaip nusikalstamas aktas. Ne ką geresnės švietimo bei sveikatos apsaugos reformos – jos apskritai esančios be koncepcijos.
Patriotizmas išgaravo
Lygindami pastaruoju laikmečiu ir tarpukariu nuveiktus darbus, vėlgi prisimename tokias sąvokas kaip patriotizmas, moralumas, idealizmas, kilnumas, entuziazmas, bendrumo jausmas. Išvada – ne šiandienos Lietuvos naudai: anuomet viso to būta kur kas daugiau. Daugiau, bent jau pirmaisiais nepriklausomybės metais, būta ir tikrų valstybininkų, idėjinių asmenybių, nepriekaištingą reputaciją ir neabejotiną autoritetą turinčių visuomenės veikėjų.
Pasak istorikų, nors šiandienos politikai labiau išsilavinę, platesnio akiračio nei provincialūs tarpukario politiniai veikėjai, tačiau jie šias savybes panaudoja ne tam, kam derėtų. Daugumai dabarties politikų valstybė mažai rūpi, tuo tarpu tarpukario valstybininkai turėjo labai aiškią ateities viziją, tikslus, todėl daugelis jų buvo sėkmingai įgyvendinti.
Viską sugadino turtai
Deja, sąlyginė idilė ilgai netruko. Padėtis ėmė keistis iškart po 1926 metais įvykdyto perversmo šaliai pasukus autoritariniu keliu, o ypač 4-ajame dešimtmetyje, daliai visuomenės smarkiai praturtėjus.
Socialinė diferenciacija, skirtumai tarp turtingųjų ir vargšų, politinio bei ekonominio elito ir paprastų žmonių priešprieša, neapykanta esamai valdžiai tapo tokia didelė, kad, pasak V. Vareikio, net dalis inteligentų visai rimtai planavo su rusų pagalba nuversti A. Smetoną, o tada imti kurti naują – demokratinę Lietuvą. Nelaimei, trokštantieji nuversti tuometę valdžią, regis, visiškai nesuvokė, kad tai galiausiai atves ir į pačios nepriklausomybės sunaikinimą.
Šiandien jau nė neabejojama, kad autoritarinio režimo sąlygomis neišvengiamai padidėjęs atotrūkis tarp valdžios ir žmonių kaip tik ir buvo ta aplinkybė, lėmusi 1940 metų įvykius bei nepriklausomos Lietuvos valstybės žlugimą.
Istorija kartojasi
V. Vareikio įsitikinimu, šiandienos Lietuva – tikslus praėjusio amžiaus 4-ojo dešimtmečio Lietuvos atspindys. Anot istoriko, susvetimėjimo lygiu, abejingumu, solidarumo stoka, prasta visuomenės savijauta, gyventojų nusivylimu apskritai ir nusivylimu sava valstybe dabartinė Lietuva niekuo nesiskiria nuo anuometinės, tarpukario Lietuvos.
Dar vienas bendras bruožas – visiškas idealų žlugimas.
„Skirtumas tas, kad dabar pasaulyje yra susiformavę visai kiti jėgos centrai. Anuomet Sovietų Sąjunga susitarė su Vokietija, ir nebeliko Lietuvos. Kitos jėgos, galinčios tam pasipriešinti nebuvo. Dabar tokį scenarijų vargu ar būtų įmanoma įgyvendinti”.
Brangi tik nueinančiai kartai
Pasak V. Vareikio, kad ir kaip būtų liūdna, šiandien Vasario 16-oji prarado sovietinės okupacijos metais turėtą prasmę.
„Sovietmečiu švęsti Vasario 16-ąją reiškė būti disidentu, tai buvo pavojinga. Šiandien tai – oficiali šventė, bet ar ji tebeturi pirmykštę prasmę? Ar dabartiniams šešiolikmečiams ar aštuoniolikmečiams Vasario 16-oji reiškia visai ne tą patį ką praėjusio amžiaus 8-9 dešimtmečio jų bendraamžiams?”
Šiuolaikinei jaunuomenei, anot istoriko, Vasario 16-oji ir jos pagimdyta tarpukario Lietuva geriausiu atveju asocijuojasi su trispalve ir istorijos vadovėliu.
„Vasario 16-oji – nueinančios kartos dalykas, – konstatuoja V. Vareikis. – Vyresniems, tarpukario Lietuvoje augusiems ir gyvenusiems žmonėms ji visada išliks kaip tam tikras atramos taškas, visa ko pradžia. Dabartinių keturiasdešimtmečių ar penkiasdešimtmečių ryšį su anuometine Lietuva dar palaikė tėvų pasakojimai, Šapokos istorija, tarpukario lektūra. Visa tai formavo tam tikrą valstybės romantinę viziją, ir tai buvo gerai. O svarbiausiai, kad vadovaudamasi šia vizija 1990 metais tauta be jokių svyravimų ir kompromisų vėl pasirinko nepriklausomybės kelią.”