Ko nemato klientai

„Ekstra žinių” eksperimentas: žurnalistė savaitę padirbėjo restorano padavėja. Įspūdžiai siaubingi!

Inspektoriai – tinginiai?

Higienistai vakar pranešė, jog Druskininkų sanatorijoje „Nemunas” 19 žmonių apsinuodijimo kaltininkės – mikrobus nešiojusios virėjos.

Tačiau, regis, maisto kokybės inspektoriai visai nekontroliuoja padėties ir nežino, kas realiai vyksta Lietuvos maitinimo įstaigose.

Man pavyko įsidarbinti vienoje iš jų. Ką ten mačiau – neužmiršiu visą gyvenimą!

Darbas – vos ne parą

Nusprendusi padirbėti padavėja tikėjausi įdomaus darbo, kur galiu pademonstruoti savo bendravimo sugebėjimus bei užsidirbti vieną kitą šimtą litų savoms išlaidoms. Naiviai apsirikau.

Įsidarbinau vienoje Vilniaus kavinių, pačiame sostinės centre.

Man teko 14–15 valandų darbo per parą, bėgimas be poilsio ir bendravimas su dažnai neišprususiais bei nemandagiais klientais. Laiko nelikdavo net pavalgyti.

Vienintelis maistas – tai likučiai, nuo klientų užsisakytų patiekalų. Žinoma, niekas nenori kramsnoti jau ragauto produkto, bet neliestos keptos bulvės ar daržovės buvo nuolatinis mano maistas.

Nesitikėkite, kad tai, ko nesuvalgysite lėkštėje bus išmesta ar paaukota šunims. Ir ne aš viena tokia buvau. Maisto liekanas valgė visos mano kolegės!

Į maistą – pirštai

Daugelyje kavinių ar barų higienos normų virtuvėje tiesiog nėra. Jei virėjai kilo klausimas, ar pašilo sriuba ar košė mikrobangų krosnelėje, ji be jokių ceremonijų į lėkštę kišdavo pirštą.

Aha, nepašilo. Tada pirštą virėja ištraukia ir aplaižo. Šildoma dar porą minučių ir vėl termometru tampa pirštas. O dabar – skanaus, kliente!

Netikėkite, kad pomidoras ar agurkas bus pjaustomas pirštinėta ranka ir vėliau preciziškai šakute įdedamas į lėkštę. Virtuvėje įrankių nėra – vien rankos. Kad jos būtų plaunamos po kiekvieno patiekalo, nemačiau nė karto.

Pagal nustatytą tvarką kiekvienas žmogus, dirbantis su maistu, taip pat ir padavėjai, privalo turėti medicininę knygelę. Joje turėtų puikuotis įrašas apie išklausytus higienos kursus ir garantiją, kad knygelės savininkas neserga jokia infekcine liga. Pavyzdžiui, niežais ar grybeliu.

Daugelis, tiksliau visi padavėjai, kurie šį darbą žada dirbti tik pusmetį jokių jų higieną garantuojančių knygelių net akyse nėra matę. Juk už jas reikia pakloti ne vieną dešimtinę litų. Man jos taip pat neprireikė. Nepatikėsite, tačiau niekas jos kavinėje iš manęs taip ir nepareikalavo.

Kalta tik padavėja

Žaviuosi kitų šalių praktika, kai apie patiekalų skonį teiraujasi virtuvės šefai. Apsitaisę baltomis lyg sniegas prijuostėmis jie maloniai tupinėja aplink klientus ir murkia: „Ar skanu, ar netrūksta prieskonių, ar viskas gerai?”

Lietuviškos kavinės virtuvė visai kitokia. Čia skamba keiksmažodžiai, krinta produktai, skrenda lėkštės. Puikiai prisimenu, kai vieniems klientams padavėja nunešė užsakytų grybų keptuvėje. Juos patiekė senovinėje „petelnėje” su gardžiu padažu. Ir tik pradėję skanauti klientai pamatė, kad grybuose karaliauja kirminai.

Garsūs šauksmai ant padavėjos, merginos ašaros ir jokios virėjų kaltės. Niekam nė motais, kad už maistą padavėja nėra atsakinga. Ji patiekalą tik atneša.

Šykštūs naujieji lietuviai

Padavėjų algos – apgailėtinos. Vos 500 litų. Tai tik pinigai už kuriuos gali mėnesiui nusipirkti makaronų.

Daugiausia tikimasi iš maloniai ir profesionaliai aptarnautų svečių, kurie nepagailės padavėjai palikti 3–5 litus.

Vakaruose jau žinoma praktika, kad arbatpinigiai sudaro dešimt procentų nuo pravalgytos ar pragertos sąskaitos sumos.

Man neteko, tačiau mačiau, kaip kolegė susidūrė su baisia klientų kasta – naujaisiais lietuviais. Auksine grandine pasipuošęs pilietis tik priėjus padavėjai trenkia ant stalo dešimtinę ir praneša, kad nuo kiekvienos aptarnavimo klaidos bus nuskaičiuojamas litas.

Rodos, paprasta ir dosnu? Patikėkite, geriausiu atveju padavėjai lieka litas.

Graudu buvo aptarnauti dvi ponias, gėrusias konjaką, kurio taurelė kainuoja 80 litų. Nešiau joms šviežiai pjaustytų daržovių (nors to meniu nėra), verčiausi per galvą ieškodama šviežių voveraičių (jų meniu taip pat nebuvo), o kai sumokėjo 400 litų sąskaitą, „arbatos” palikti nesiteikė.

Išsigelbėjimas, stori užsieniečiai su dar storesnėmis piniginėmis. Dažnai jie neišrankūs, draugiški ir dosnūs.

Barmenas – tavo priešas

Kavinė, o tiksliau restoranas, kur aš dirbau, buvo labai populiarus, todėl klientų ten niekad netrūkdavo. Dažniausiai pasigesdavome švarių indų ar įrankių. Tam išeitis irgi yra – drėgna servetėle pašluostai ką tik naudotus peilius, šakutes ar net bokalus ir neši juos žmonėms.

Virėjai ir barmenai, tai didžiausi padavėjų priešai. Pamenu, kad karštomis vasaros dienomis, kai klientai ypač nori atsigaivinti, prašymas barmeno padaryti pienišką kokteilį prilygo tavo mirčiai. O jei per daug pasišakojai, storas ir didelis mėsininkas (barmeno draugas) tave greitai paauklėja.

Jei nori gyventi ramybėje ir išvengti konfliktų su virtuvės darbuotojais, geriausia išeitis yra pasidalyti sunkiu prakaitu uždirbtais arbatpinigiais. Penki litai vienam virėjui, dar penki kitam. Ir draugystė išlieka visa dieną. Supraskite, kad jie – taip pat žmonės. Anot jų, jie taip pat nori valgyti.

Mokiniai – kaip vergai

Suprantu žmonių skundus, kuriems įgrįsta nuolat besikeičiantys mėgstamos kavinės aptarnaujančio personalo veidai. O ypač jų padaugėja vasarą.

Studentai, bedarbės, auginančios vaikus, ir net moksleiviai keliems mėnesiams ryžtasi išbandyti karčią padavėjo duoną. Dažnai darbo pradžia būna tokia: susirandi pažįstamų vienoje ar kitoje kavinėje, prašaisi priimamas, tada pakviečia pabandyti dirbti mokiniu.

Mokinys, tai vėl atskira padavėjų kasta. Tai tas vargšas žmogus, kurį žadėta po trijų dienų priimti į darbą, bet vietos jis negauna net mėnesį.

Valdžia jį savaičių savaites vaiko, neleidžia aptarnauti klientų, nemoka atlyginimo ir patiki tik nešvarių indų nurinkimą. Jei nesi itin graži ar bent jau nemoki prisimeilinti viršininkui šis statusas tau liks ilgam, kol netekusi kantrybės išeini trenkusi durimis. Dažniausiai – tuščiomis kišenėmis.

Niekam čia neįdomu tavo „Sodros” knygelė, kokie nors dokumentai, netikrina tavo paso, amžiaus ir tikro vardo. Tokiais mokiniais paprasčiausiai tik pasinaudojama tam tikrą laiką. Neretai po to valdžia praneša, kad neišlaikei bandomojo laikotarpio, nesumoka ir parodo duris.

www.ekstrazinios.lt