Lietuvininkų gyvenamasis rajonas pasižymi gera geografine vieta. Šalia – miesto centras, Skulptūrų parkas, Autobusų bei Geležinkelio stotys. Rajono gyventojai sako su kaimynais čia gyvenantys tarsi šeimoje, o iš veidų atpažįsta net vietinius valkatas…
1809 m. rajonas tarp dabartinės S. Daukanto ir Lietuvininkų aikštės vadintas Vilhelmštatu. Iki Lietuvininkų aikštės buvo suplanuoti nauji Klaipėdos kvartalai, nors statyboms buvo skirta daug didesnė šiaurinė užmiesčio teritorija – iki senojo švyturio.
XX amžiaus pradžioje gyvenamieji namai buvo statomi vis toliau į šiaurę. Namų daugėjo prie Herkaus Manto gatvės. Tarp Lietuvininkų aikštės ir geležinkelio linijos buvo statomos dvigubų namų grupės.
Pirmojoje amžiaus pusėje į šiaurvakarinius gyvenamuosius kvartalus buvo įsispraudusios kelios įmonės. Dalį kvartalo tarp Herkaus Manto ir Šaulių gatvių užėmė spirito varykla, muilo fabrikas, spaustuvė.
„Patranką” kūrė patys kariai
Po karo dideliais suglaustais kooperatiniais namais buvo užstatytas Lietuvininkų aikštės pakraštys. Dideli namų blokai išaugo ir dabartinėje S. Nėries gatvėje.
Klaipėdą atstatinėjo Leningrado architektų ketvirtoji artelė, kuriai vadovavo italas Pedras Ripa. Jie suprojektavo pastatus Mažvydo alėjoje, Herkaus Manto gatvėje, taip pat dabartinėje Lietuvininkų aikštėje. Ši aikštė yra turėjusi keletą vardų: I. Kanto, Liepojos, Lenino, Pergalės, kol Nepriklausomybės laikais ji įgavo Lietuvininkų aikštės vardą.
Šioje aikštėje pirmomis taikos dienomis patys tarybinės armijos kariai sukūrė paminklą kritusiemsiems kovoje už Klaipėdą. 1945-ųjų gegužę buvo atidengtas pagal inžinieriaus kapitono Malyševo ir jefreitoriaus Pazdejevo projektą pastatytas paminklas – ant pjedestalo besipuikuojanti patranka.
Šioje aikštėje tarybinėje Klaipėdoje vykdavo įvairios manifestacijos, mitingai, buvo švenčiamos Pergalės bei miesto išvadavimo dienos.
Yra įvairios architektūros
Lietuvininkų gyvenamajame rajone galima rasti įvairių architektūrinių stilių. Čia yra neogotikos pastatų, sovietinės statybos, jugendo stiliaus gyvenamųjų namų, konstruktyvizmo architektūros…
Pastarosios principais S. Nėries gatvėje prieškariu buvo pastatyta Raudonojo kryžiaus ligoninė, S. Daukanto gatvėje – Vytauto Didžiojo gimnazija, jos priestatai buvo pristatyti 1934 m. ir jau sovietmečiu – 1972 m. Šiai gimnazijai (sovietmečiu čia buvo K. Donelaičio vidurinė mokykla) yra vadovavę rašytojai Pranas Mašiotas bei Antanas Venclova.
Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakultetas ir sovietmečiu rengė mokytojus. Čia buvo A. Venclovos pedagoginės mokyklos bei Šiaulių K. Preikšo pedagoginio instituto Klaipėdos ikimokyklinio auklėjimo fakulteto rūmai. Pastaroji mokykla, įkurta 1975 m., kurį laiką buvo vienintelė respublikos mokymo įstaiga, rengianti kvalifikuotus specialistus vaikų darželiams.
1907 m. pastatytų išraiškingų neogotikinių rūmų, kur įsikūręs Pedagogikos fakultetas, autorius nežinomas. Šiame pastate 1924-1934 m. veikė pirmoji lietuviška Klaipėdos gimnazija.
S. Nėries gatvė atsiremia į Geležinkelio stotį. Greta senosios XIX a. pabaigos geležinkelio stoties sovietmečiu buvo pastatytas naujas pastatas. Naujieji rūmai tuomet garsėjo 40 metrų aukščio bokštu bei moderniu interjeru – aliuminio plokštėmis padegtomis lubomis, teraciniu tinku apdailintomis sienomis ir kt.
„Varažija” čigonės
„Tai – gražus rajonas, senamiestis…” – sakė ponia Janina. Jau keturis dešimtmečius rajone gyvenanti moteris pasakojo: „Keičiasi viskas, bet labai nežymiai. Senamiestis yra senamiestis. Medžiai paaugo, namai aptriušo. Atvažiuoja jaunimo gyventi daugiau, matyt, senieji gyventojai išmirė.”
Moteris pastebėjo, kad dabar iš Autobusų ir Geležinkelio stočių eina daug mažesni nei sovietmečiu žmonių srautai. Pasak jos, žmonės mažiau automobilių turėjo, ji dar atsimenanti, kaip gatve pro jos namą vežimais važiuota.
„Sovietiniais laikais daug daugiau žmonių eidavo pro šalį. Na, dabar nebent užsieniečiai eina į viešbutuką netoliese. Naktį girdisi incidentų – ar juos kažkas užpuola, ar ką… Nesuprasi, ko jie ten šūkauja – gal pagalbos šaukiasi?.. Aš nesuprantu kalbos, nežinau”, – sakė moteris.
„Trūksta parduotuvės. Šiek tiek tolokai eiti iki Mažvydo alėjos ar Liepų gatvės. Na, ir sandėliukus galėtų nugriauti – jie visai nereikalingi”, – keletą rajono minusų pastebėjo gyventoja.
Pasak jos, rajonas šalia stoties nėra baisesnis už kitas Klaipėdos vietas. „Kiekviename rajone visokių žmonių pasitaiko, pažiūrėkite „riporte” kas darosi… Naktimis nėra ko vaikščioti. Geri žmonės naktimis nevaikšto…”, – mokė ponia Janina.
Ji pastebėjo, kad kartais aplink jos namus sukiojasi čigonės. „Moterys vaikšto, „varažija”. Ant kaimo mergelių užpuola. Kartais per langą netgi pasakau: „Nesusidėkit, nukentėsit”. Taip ir būna… – pasakojo gyventoja. – Pamatau vieną dieną, žiūrėk, kitą dieną vėl čigonės tai pačiai mergaitei „varažija”. Matyt, pinigų atnešusi… Na, kas iš to, kad policija atvažiuos, jokių faktų juk nebus…”
Janina pastebėjo, kad čia butai yra brangesni nei miegamuosiuose rajonuose. „Sovietmečiu miegamieji rajonai buvo elitiniai. O dabar atvirkščiai. Retkarčiais pasižiūrime butų kainas, tai matome, kad mūsų rajono butai brangesni nei pietinėje miesto dalyje”, – sakė ji.
Pažįsta net valkatas
Ponia Irina gyvena sename, pokariu statytame dviaukščiame namuke. „Labai reikėtų remonto. Stogą visai reikėtų keisti, o namų valdos tik lopo. Ir rūsiai bjaurūs – drėgni, sienos trupa”, – apie būstus pasakojo moteris.
Nepaisant to, Lietuvininkų gyvenamasis rajonas jai patinka. „Ramu, tylu. Arti centras. Jei būtų namai naujesni, tai būtų visai gerai. Butai čia daug brangesni nei kitur. Kitur butai gal ir geresni, bet aplinkos nepalyginsi, – sakė Irina. – Mes šašlykus kepame lauke, kieme, – kaip kokiame kaime… Kaimynus visus pažįstame. Visi visus žino – galima ir butus atvirus palikti, ir langus atdarus… Net ir valkatos čia tie patys – iš veidų pažįstami…”
„Ligoninė, geležinkelis, centras, autobusų stotis, Skulptūrų parkas, – viskas šalia. Labai gerai, kad parkas čia pat – galima pasivaikščioti”, – vardijo pranašumus gyventoja.
„Visada rasi, kur mašiną pastatyti”
„Dirbu centre, iki darbo – netoli, – patenkinta savo gyvenamąja vieta ir ponia Irena. – Žalumos daug. Namukai gražūs. Ramu, per visą gatvelę tik kokia viena šeima nevykusi pasitaiko. Kaimynai labai geri – gyvename kaip šeimoje.”
Užaugusi šiame rajone gyventoja nejaučia nei šalia esančių stočių šurmulio, nei traukinių bildesio. Sovietmečiu, pasak jos, visokių gyventojų yra gyvenę.
„Kai aš augau, buvo ir kalėjime pasėdėjusio jaunimo… Dabar jau jų nebėra, visi išmirė, nes jų gyvenimo būdas buvo toks… Prie stoties ir čigonų suvažiuodavo, kiemuose lankydavosi ir apvogdavo. Bet dabar daug ramiau”, – prisiminė moteris.
Pasak jos, namams reikėtų remonto. „Mes nepriklausome senamiesčio paveldui. Jei reikia remontuoti, rūpinamės patys, – sakė moteris. – Tačiau smagu, kad čia yra nestandartiniai butai. Aš pati gyvenu mansardoje. Tokio buto kitame miesto rajone tikrai nerasi. Vien dėl to čia gyventi smagu.”
Lietuvininkų gyvenamasis rajonas yra išraižytas senų, akmenimis grįstų gatvelių. Pro Irenos namus irgi veda grindinys – tiesa, nelygus, bet suteikiantis savotiško žavesio aplinkai.
Gyventojos daugiabučio namo kiemas neasfaltuotas, tačiau, pasak moters, tai – tik pranašumas. „Visada rasi, kur mašiną pasistatyti. Naujuosiuose rajonuose nėra vietos, mano bendradarbė važiuoja namo kuo greičiau, kad tik rastų, kur mašiną pastatyti. O čia visvien rasi: kieme ar gatvėje. Čia nėra tiek daug gyventojų”, – sakė Irena.
Rima Čeliauskaitė
„Vakarų ekspresas”