Pajūris tvarkomas nemokšiškai

Pasitvirtino sena patarlė, kad savame krašte pranašas nebūsi.

Profesorių Algimantą Olšauską, Lietuvos krantų mokslo ir technologijų asociacijos prezidentą, Europos krantų federacijos ekspertą, ir jo darbus krantų tyrimo srityje pripažįsta bei vertina vokiečiai, lenkai, švedai. Jis kviečiamas į įvairias mokslines konferencijas, kur skaito pranešimus, keičiasi patirtimi su daugiau nei 50 šalių mokslininkais. Savo nuomonę mokslininkas turi ir apie mūsų krantų tvarkymo problemas. Ją jis ne kartą išdėstė įvairiuose pasitarimuose ir konferencijose.

– Ar Jūs dalyvavote rengiant ir kaip ekspertas vertinote Lietuvos ilgalaikę pajūrio juostos tvarkymo programą?

– 2004 metais parašiau rekomendacijas. Jas atidaviau pajūrio žemyno dalį prižiūrinčiai Kretingos urėdijai. Sudarant pajūrio juostos tvarkymo programą manęs niekas nekvietė ir nuomonės neklausė. Tai darė mokslo pasaulyje toje srityje nežinomi žmonės. Iš kur jie „išdygo” ir tapo svarbiausiais pajūrio krantų būklės vertintojais, neturiu supratimo. Šį rudenį mokslininkai iš Hamburgo universiteto apžiūrėję mūsų pajūrį sakė, kad atsiveš savo studentus parodyti, kaip nereikia stiprinti krantų.

– Ką reikėjo daryti kitaip, kad jūra taip agresyviai nepultų apsauginių kopų?

– Palangos ruože pirmiausiai reikėjo nustatyti, kokiose pliažo vietose pilti smėlį formuojant prieškopę, o kur tai nepadės. Į šiaurę nuo jūros tilto, kur audrų metu bangos jau graužia apsauginę kopą, reikia ne šiaip sau smėlio, o dėti iki 20 metrų ilgio smėlio pripiltus geotekstilės maišus. Juos sukrauti reikia irgi ne bet kaip, o tam tikru kampu, kad suformuotas šlaitas gesintų bangas. Tiksliai apskaičiuotu kampu pernai žiemą reikėjo pilti ir smėlį į pietus nuo tilto esančiame paplūdimyje. Visi tie skaičiavimai yra atlikti, tik kažkodėl netaikomi praktikoje.

– Kam reikalinga prieškopė?

– Tose vietose, kur paplūdimys platesnis nei 30 metrų, suformavus prieškopę ir prieš ją iš jūros pusės supynus dvi žabtvorių eiles per audrą bangos būtų atsimušusios į ją. Dabar, kai buvo supintos septynios ir daugiau eilių žabtvorių, smėlis kaupėsi tik pirmose dviejose eilėse, arčiausiai jūros.

Per audras, mano skaičiavimu, apie 100 tūkstančių kubinių metrų sukaupto smėlio bangos pasiglemžė, sumaitojo tolimesnių tuščių žabtvorių eiles. Niekur pasaulyje 10 eilių žabų tvorų nepinama.

Trumpiau tariant, neturinčių toje srityje patirties, o tik atliekančių tam tikrą darbą pynėjų triūsas, o ir tam skirti pinigai nuėjo šuniui ant uodegos. Sakyčiau, kad eksperimentuojama išleidžiant labai didelius pinigus. Neturint pajūrio krantų tvarkymo mokslinio ir praktinio pagrindo žinių, imantis to darbo, būtų galima prilyginti tokiam pavyzdžiui, jei į miesto ligoninę ateitų žmogus ir pasisiūlytų atlikti širdies operaciją viską nustatęs iš akies.

– Pavasarį numatyta apsauginę kopą apsodinti įvairiais augalais. Ar tai padės?

– Įvairias smėlį sulaikančias žoles, krūmus reikia sodinti nuolat, o ne kartą per 10 metų. Ir ne bet kokias žoles. Yra parengta tam tikra Kraštotvarkos katedros metodika. Norint augalus sodinti šį pavasarį, jau prieš keletą metų reikėjo užveisti daigynus, pasiruošti sodinukų. Jeigu tai vėl atliks nežinia kokia konkursą laimėjusi bendrovė be patirties, apsauginei kopai galima padaryti dar vieną meškos paslaugą – atverti kelią didesnei jos erozijai.

– Šiemet ketinama imti iš jūros smėlį ties Juodkrante ir juo „pamaitinti” Palangoje prie Birutės kalno bangų nugremžtą paplūdimį. Ar teisingas šis sprendimas?

– Tai trumparegiškas, moksliškai nepagrįstas požiūris. Imant smėlį iš jūros ties Kuršių nerija dar labiau nukentėtų ir taip nuolatos siaurėjantys jos paplūdimiai. Nuo XX amžiaus pradžios jie dėl įvairių priežasčių yra susiaurėję po 50 ir daugiau metrų. Pradėjus smėlį kasti iš jūros, jo nebeliks formuoti priekrantei, kuri „maitina” paplūdimius.

Nereikia turėti iliuzijų, kad galima kasti šimtus kubinių metrų smėlio, nes ten yra jo milžiniški klodai. Tai – dantų užkalbėjimas. Jeigu bus mažinamos smėlio atsargos jūroje prie Kuršių nerijos pakrančių, po pirmos didesnės audros rezultatai parodys, kad padaryta dar viena klaida. Nesuprantu, kodėl atkakliai nenorima smėlio imti iš žadamo gilinti Šventosios uosto? Jo gylis dabar tik 0,5 metro. Pagilinus iki 5 metrų nesunkiai galima apskaičiuoti, kad smėlio užtektų ne tik kelių šimtų metrų ruožui Palangoje „pamaitinti”.

– Kodėl, Jūsų nuomone, valdininkai taip skuba vykdyti programą, nors jos nauda gali būti ne visai tokia, kokios tikimasi?

– Esmė ta, kad bet kokiais būdais norima panaudoti iš Europos Sąjungos fondų skiriamus pinigus, nepaisant ,kokią naudą jie atneš. Buvo galima ir su mažesniais pinigais pasiekti didesnį efektą atlikus išsamius tyrimus ir nustačius, ko kiekvienoje konkrečioje vietoje imtis, – naudoti geotekstilę, pilti smėlį ar želdinti apsauginę kopą.

– Ar yra būdų, kaip valdininkus įtikinti, ką ir kaip reikia daryti stabdant pajūrio krantų nykimą?

– Jeigu netikima dešimtmečius šioje srityje dirbančiais specialistais, galima pasikviesti, kaip siūlė šalies Prezidentas, nepriklausomus ekspertus iš Lenkijos, Vokietijos, Anglijos. Su jais bendrauju daugelį metų, keičiamės sukauptomis žiniomis. Manau, kad jie turėtų ką pasakyti ir patarti ne tik Pajūrio juostos tvarkymo programos sudarytojams, bet ir Aplinkos ministerijos valdininkams.