Turbūt ne vienas dar gerai prisimename pernykščią istoriją, kai Šiauliuose gyvenusius NATO karius danus išsikelti į Panevėžį privertė viešbučio vandenyje nustatytas retos ligos sukėlėjas – legionelė. Buvo manoma, kad šių ligos sukėlėjų gali būti ne tik viešbučio, bet ir visame Šiaulių vandenyje. Nors pradžioje buvo sakoma, kad gyventi vos ne už šimto kilometrų NATO kariai išsikėlė dėl viešbučio „Šiauliai” remonto, tačiau vėliau paaiškėjo tikroji priežastis -viešbutyje gyvenusius užsienio karius bėgti į Panevėžį privertė nekokybiškas vandentiekio vanduo. Vėliau Šiaulių visuomenės sveikatos centras, gavęs iš Nacionalinio tyrimų centro tyrimo duomenis, patvirtino, kad šiauliečių vartojamas vanduo buvo užkrėstas legioneliozę sukeliančiomis bacilomis.
Prieš tai ši į pneumoniją panaši liga Lietuvoje vienintelį kartą buvo nustatyta beveik prieš 20 metų. Legioneliozė gali būti vadinama viešbučių liga, nes jos rizikos zona – būtent viešbučiai. Ligos požymiai – karščiavimas, šaltis, galvos ir raumenų skausmas, sausas kosulys ir sunkus kvėpavimas – primena netipinius plaučių uždegimo simptomus. Vėliau pradedama sausai kosėti, darosi sunku kvėpuoti, skauda pilvą. Ligoniai gali viduriuoti ar vemti, dažnas jų ima kliedėti. Pradedama sirgti po 2 – 10 dienų nuo užsikrėtimo pradžios.
Susilpnėjus organizmo atsparumui tikimybė užsikrėsti didesnė. Šią grėsmę didina lėtinės plaučių ligos, rūkymas, organizmo būklė po operacijos, tam tikrų vaistų (ypač gliukokortikosteroidų) vartojimas. Vidutiniškai 15% iš užsikrėtusiųjų miršta, šis skaičius gali išaugti iki 40% jei užsikrėtusių pacientų imunitetas yra nusilpęs.
Vyresni kaip 50 m. žmonės jautresni infekcijai negu jauni, ypač kelionių metu, kai dėl patalpų su oro kondicionavimo sistema ar užteršto vandentiekio pasikeičia jų gyvensenos įpročiai. Kasmet gausėja šios ligos atvejų, susijusių su kelionėmis. Palankiausia vandens temperatūra legionelėms daugintis 20 – 450 C. Šių bakterijų šiek tiek aptinkama ir natūralioje aplinkoje: upių bei ežerų vandenyje, dirvožemyje, daugiau – gamybinės bei visuomeninės paskirties vandens objektų karšto ir šalto vandens apytakos sistemose, apnašų pilnuose vamzdžiuose, ypač esant lėtai vandens apytakai.
Legioneliozės rizikos zona – kaip minėjome, viešbučiai, t. y. tos vietos, kuriose gali susidaryti užkrėstų vandens lašelių: dušai ir čiaupai, mineralinio vandens ir sūkurinės vonios, turkiškos pirtys ir saunos, aušinimo bokštai ir garų kondensatoriai, patalpose trykštantys fontanai.
Legionelės gali daugintis karšto ir šalto vandens talpyklose, vamzdžiuose, kuriais vanduo teka silpnai ar visai neteka, purvinuose ir kiauruose vamzdžiuose bei talpyklų vidiniuose paviršiuose, apnašomis padengtuose vamzdžiuose, dušuose ir čiaupuose,
vandens šildytuvuose.
Ką daryti, kad taip neatsitiktų?
Rekomenduojamos priemonės legioneliozės grėsmei sumažinti:
• nenaudojamus dušus ir čiaupus atsukti kelioms minutėms kartą per savaitę;
• įsitikinti, kad vamzdžiai neužsikimšę ir juose nenutrūksta vandens srovė (pvz., prijungus naujus įrenginius);
• po vandens šildytuvų remonto ir prieš šildymo sezoną karšto vandens sistemas dezinfekuoti aktyviojo chloro doze;
• siekti, kad karštas vanduo nuolatos cirkuliuotų ir būtų 50 – 60°C temperatūros;
• šalto vandens temperatūra turi būti žemesnė negu 25°C;
• prižiūrėti ir valyti dušus, dušų galvutes, čiaupus ir karšto vandens talpyklas, kad nesikauptų nuosėdos;
• valyti ir dezinfekuoti aušinimo bokštus ir vamzdžius, naudojamus oro kondicionavimo sistemose, vandens šildytuvus, šalto vandens talpyklas, vandens filtrus;
• mineralinio vandens baseinus (sūkurines, mineralines vonias) nuolat dezinfekuoti aktyviuoju chloru ar bromu, kasdien pakeisti mažiausiai pusę vandens ir išplauti filtrus;
• viešbutyje skirti asmenį, atsakingą už legioneliozės kontrolę, ir užtikrinti, kad kiti darbuotojai būtų susipažinę su šios ligos kontrolės priemonėmis.
Bandinius legionelių tyrimams gali imti tik specialiai pasirengę darbuotojai, dalyvaujant už vandens sistemos priežiūrą atsakingam asmeniui. Tyrimus legioneliozei nustatyti gali atlikti tik akredituotos, turinčios tam teisę laboratorijos. Bakterijos nustoja daugintis, jeigu vandens temperatūra pasiekia 51 laipsnį, o žūva peržengus 60 laipsnių temperatūrą.
Epidemiologai yra išskyrę 48 legioneliozės sukėlėjų rūšis, iš jų žmonėms pavojingos – 39. Per metus Europoje legionelioze užsikrečia iki dviejų tūkstančių žmonių, Jungtinėse Amerikos Valstijose – iki 18 tūkstančių. Beje, šių bakterijų gali būti, kaip minėjome, ir dirvožemyje, ir atviruose vandens telkiniuose, ir net namuose. Mikrobiologijos laboratorijoje legioneliozės sukėlėją ištirti kainuoja apie 70 litų. Jeigu mėginys neauga ir nekelia įtarimų, kainuoja pigiau – 30 litų.
Legioneliozės sukėlėjus greitai sunaikina aukšta temperatūra arba chloras. Tai itin lepios bakterijos. Jas galima nesunkiai sunaikinti, tik tuo reikia nuolat rūpintis ir žinoti, kad tokia grėsmė žmogui nuolat egzistuoja.