Vėl artėja švento Valentino diena. Ji vėl nustelbs vasario šešioliktąją.
Dar galima suprasti jaunus žmones, kurie tą vasario keturioliktąją masiškai „durnavoja”.
Tačiau kai pagyvenę žmonės, lyg kokie pienburniai vieni kitiems ant rūbų klijuoja širdeles, tai jau atleiskite.
Praėjusiais metais teko stebėti, kaip Valentino dienos proga senoliai centrinėje miesto gatvėje plaikstėsi su balionais. Gerai, kad dar pripūsti suspėjo.
Veidai jų buvo lūpų dažais išpaišyti širdutėmis. Klaikiau nei Sovetsko cirke.
O ir jaunimas aiškiai pervertina šitą Lietuvai visiškai svetimą šventę.
Kam, pavyzdžiui, reikia tos kvailos šventės proga dovanoti dovanėles, laistytis sidru, puotauti iki paryčių ir kitaip kvailioti?
Manyčiau, labiau švęsti reikėtų vasario šešioliktąją. Tik, žinoma, rimčiau. Tai tikrai rimta – istorinė proga.
Gerai prisimenu tuos nelabai senus laikus, kai ši tikra tautos šventė buvo draudžiama.
Tačiau atsirasdavo žmonių (ir tokių buvo labai daug), kurie slapčia tai darydavo. Taigi ir tais laikais buvome tikri savo tautos patriotai, nebijoję represijų ir didelių nemalonumų.
Bet tai buvo praeityje. Dabar esame laisvi ir, regis, galime daryti viską, ką tik norime.
O pakvailioti galima ir šiaip savaitgaliais, kai nėra kas veikti.
Juk ir visokių progų pasitaiko kasdien. Yra statybininkų, tinkuotojų, vairuotojų, akušerių, JAV nepriklausomybės diena. Nejaugi imsime visas švęsti? Tai būtų daugiau nei kvaila.
Taigi nereikėtų visko suprimityvinti mūsų gyvenime. Nes to primityvumo ir taip kasdien matome per akis.