Kokios automobilio degalų sąnaudos?

Specialistai pataria nuolat sekti variklio „apetito” pokyčius ir taip išvengti rimtesnių bėdų

Vyriškoji planetos dalis, kalbėdama apie automobilius, dažniausiai apsiriboja dviem temomis: kaip greit važiuoja jų turimi keturračiai ir kokie taupūs jie yra.

Šiose kalbose tiesos lygiai tiek, kiek žvejo pasakojimuose apie sugautą laimikį. Realybė santūresnė – spidometras meluoja, automobilių gamintojų deklaruotos degalų sąnaudos taip pat prasilenkia su tikrove. Jos nustatomos pagal specialią metodiką, o ne bandytojui vėžiuojant mieste, kaip kam atrodo.

Deklaracijos ir realybė

Šį kartą aptarsime ne gamintojų naudojamas degalų sąnaudų nustatymo metodikas, o apie tai, kaip jas lemia realios važiavimo sąlygos. Vis dėlto, neatitikimai visada egzistuoja, nes gamintojas degalų sąnaudas matuoja varikliui dirbant palankiausiu, t.y. nusistovėjusiu režimu (pastovaus greičio imitacija), mašinos ratams monotoniškai sukant specialaus stendo būgnus. Panašiai imituojamas ir miesto ciklas.

Nieku gyvu iš seno automobilio nesitikėkite tokių sąnaudų, kokios yra nurodytos pageltusioje eksploatacijos instrukcijoje. Pakartosime, ką jau minėjome daugelį kartų, – pretenduoti į taupumą gali tik techniškai tvarkingas automobilis. Atpildas už rūpestį, pasirodo, egzistuoja – tvarkingas vairuotojas sutaupo degalų, tuo tarpu apsileidėlis turi pakrapštyti piniginę.

Nesvarbu, kokį pasitikėjimo laipsnį mūsų akyse įgavęs degalų lygio bake matuoklis, jis yra tik apytikslis matavimo prietaisas. Preliminariai nustatant degalų sąnaudas beveik be išimties elgiamasi standartiškai: bakas sklidinai pripilamas degalų, pasižymimi odometro parodymai arba jis atstatomas į nulinę padėtį ir važinėjama, kol bakas ištuštėja. Tiksliai, kol užsidegs raudona signalinė lemputė, pranešanti apie kritinį degalų likutį bake. Pagal eksploatacijos instrukciją tereikia nustatyti garantuotą likučio dydį (litrais arba galimu nuvažiuoti atstumu). Pabaigoje atliekami skaičiavimai – bako talpa padalijama iš nuvažiuoto atstumo, o gautas rezultatas padauginamas iš 100.

Šioje tipinėje veiksmų sekoje slypi keletas netikslumų. Pirmiausia, spidometro ir odometro parodymams įtakos turi tokie dalykai kaip slėgis padangose, nestandartinių matmenų ratai (dėl jų kartais netgi paplatinamos ratų arkos). Jiems įtakos turi net protektoriaus aukštis! Protektoriaus griovelių gyliui sumažėjus iki mažiausio leistino gali atsirasti 3 proc. ir didesnė spidometro parodymų paklaida. Juo didesnis vadinamasis efektyvusis padangos spindulys (atstumas nuo ašies iki kelio paviršiaus mašinai riedant), juo automobilis važiuoja greičiau, o nuvažiuotas kelias – ilgesnis.

Paklaidų pasaulis

Bako talpa, nurodyta eksploatacijos instrukcijoje, ir talpa, sklidinai, iki pat įpylimo angos jį užpildžius, taip pat skiriasi. Kada nors, atiduodant automobilį į sąvartyną, patikrinkite tai. Pripylę pilną baką skysčio, išleiskite jį į tiksliai sugraduotą indą. Menkniekis? Ne toks jau mažas, koks atrodo iš pirmo žvilgsnio, – šie du veiksniai įveda 5-10 proc. paklaidą.

Yra ir kitų priežasčių, kurios įvardijamos važiavimo arba eksploatacijos sąlygomis. Net degalus pildamiesi toje pačioje degalinėje su pilnu baku niekada nenuvažiuosite vienodo atstumo. Priežasčių daug: sezoniškumas (žiema ar vasara), aplinkos temperatūros ir oro drėgnio skirtumai, variklio paleidimų ir sustabdymų skaičius, variklio darbo tuščiąja eiga trukmė, vidutinis važiavimo greitis, kelio paviršiaus būklė (nuo jos priklauso riedėjimo pasipriešinimas), padangų tipas (žieminės, universalios ar vasarinės), papildomų vartotojų (oro kondicionieriaus/klimato kontrolės, garso sistemos, cigarečių pridegiklio, žibintų) naudojimo trukmė, automobilio apkrova (važiuojate vienas ar su keleiviais ir bagažu) ir pan. Kiekvieną kartą šių veiksnių santykis bus kitoks. Įtaka degalų sąnaudoms – taip pat.

Žmogiškasis faktorius

Degalų sąnaudoms vairuotojas įtakos turi ne mažiau. Vieną dieną jis gerai nusiteikęs, praleidžia pėsčiuosius ir neviršija leistino greičio. Kitą rytą jis lekia lyg galvą pametęs, tachometro rodyklę laikydamas ties didžiausių sūkių riba. Psichologai siūlo labai rimtai atsižvelgti į nuotaikų kaitą ir jos lemia žmogaus elgseną.

Saviįtaiga – ne mažiau svarbus faktorius. Yra nustatyta, kad, į variklį įpylus alyvos savybes gerinančių priedų, kurie realiai jokio efekto neduoda, arba įsirengus kokį gudrų, ekonomiškumą užtikrinantį įtaisą, variklis pradeda dirbti lyg ir tyliau, o degalų sąnaudos sumažėja. Iš tikrųjų taip ir yra. Vairuotojas atidžiau spaudžia akceleratoriaus pedalą, įsiklausydamas į tariamai pakitusią variklio „melodiją”, arba akylai stebi momentines degalų sąnaudas laukdamas stebuklo. Ir jis įvyksta! Tačiau tai susiję ne su genialiais techniniais sprendimais, o su psichologine vairuotojo būsena, nusistatymu ir koncentracija.

Neverta už gryną pinigą priimti pažįstamo, važinėjančio analogišku automobiliu, nurodytų degalų sąnaudų. Nenuliūskite, jei pas jus sąnaudos didesnės – dar kartą atkreipkite dėmesį į gausų sąrašą veiksnių, tarp jų ir vairuotojo individualias savybes bei nusiteikimą. Du vienodos markės, modelio ir net pagaminimo metų automobiliai gali būti labai skirtingi. Pavyzdžiui, – technine būkle.

Jei nuolatos važiuojate vienu ir tuo pačiu maršrutu, o ir režimas skiriasi nedaug, pabandykite degalų sąnaudas kurį laiką registruoti. Surinktus duomenis panaudosite vėliau.

Įtarus, kad degalų sąnaudos padidėjo, bet nežinote kiek, pakartokite bandymą iš naujo, o gautą rezultatą palyginkite su jau turimais dydžiais. Degalų sąnaudų skirtumas verčia susimąstyti? Teks keliauti į servisą ir ieškoti gedimo.

Anksčiau pateikti pastebėjimai rodo, kad nustatyti degalų sąnaudas – labai nedėkingas užsiėmimas. Reikia ne tik patikrinti slėgį padangose ir nuolat jį sekti, bet ir nuolat treniruotis, siekiant ekonomiško važiavimo meistriškumo.

Dainius Šišlavas