Vadovas po užsienio romanų pasaulį

Nepriklausomybės metais sugriuvus užtvaroms ir sienoms, pasaulis į mus staiga ėmė veržtis įvairiais pavidalais. Taip pat ir knygų pavidalais. Literatūros kritikės Dalios Zabielaitės knyga „Nuo Prousto iki Beigbederio: egzistencija romano tinkluose” (Aidai, 2006) pirmiausia orientuota į eilinį skaitytoją, ieškantį „prasmingų informacinių ir interpretacinių nuorodų”. Žinovams, be abejonės, ji irgi tinkama.

Knygoje vienuolika autorių: Marselis Prustas ir Tomas Manas, Gunteris Grasas ir Milanas Kundera, Mišelis Turnjė ir Paulo Koeljo, Danas Braunas ir Frederikas Beigbederis, Izabelė Aljendė ir Alesandro Bariko bei Haruki Murakami. Kodėl jie? Autorė teigia, kad šiuos autorius vienija ne tik jų romanuose dominuojanti filosofinė tematika, įkvepianti „kelti aibę filosofinių egzistencinių klausimų”, bet ir faktas, kad Nepriklausomybės metais lietuvių kalba pasirodė ne po vieną, o po kelis jų romanus (tai leidžia kalbėti ne apie atsitiktinumus, o tendencijas). Be to, pasirinkti rašytojai atstovauja įvairių kartų romanistams, tai suteikia galimybę bent punktyriškai susipažinti su XX a. užsienio romano raida. Žodžiu, atranka motyvuota, rašytojų pavardės – intriguoja. Savotiškai masina ir knygoje gražiai įkomponuotos rašytojų biografijų detalės, trumpai aptarta lietuviškoji užsienio romanistų recepcija.

D.Zabielaitė atkreipia skaitytojo dėmesį, jog ši knyga nėra grynai literatūrologinis darbas. Joje „glaudžiai susipina literatūrinė ir filosofinė analizė, o romanai traktuojami ne tik kaip literatūrinės, bet ir kaip filosofinės analizės objektai”. Šiuo aspektu literatūros kritikė nėra originali – literatūros ir filosofijos paribiais šiandien klaidžioti netgi madinga.

Analizuodama romanų turinio ir formos dalykus D.Zabielaitė „atranda”, kad šiandieninių autorių romanas panašėja ir vienodėja. Kūriniuose gvildenama egzistencinė problematika darosi vis universalesnė, nes rašytojai orientuojasi į „globalų skaitytoją”.

Šių dienų romanas, pasak D.Zabielaitės, – „tai lengvos formos romanas (pvz., Baricco ar Allende), savitas tuo, kad jame yra visko: pigių blizgučių ir tikro aukso. Skirtingai nuo intelektualiųjų XX a. romanų, romanai, stovintys ties intelektualiosios ir populiariosios prozos slenksčiu, iš skaitytojo nereikalauja sudėtingo skaitymo”; „imituoja šių dienų žmogaus egzistencijos banalumą, įtvirtina stereotipinius tikrovės suvokimo būdus”.

Kritikė neįtikinėja ir neįrodinėja. Ji tiesiog kviečia ne tik skaityti, bet ir permanyti. Ištrūkti iš siaurų individualaus skonio rėmų ir priimti pasaulio įvairovę. „Leistis į į kelionę po tokį viliojantį, dinamišką ir margą XX a. bei šių dienų užsienio literatūros pasaulį”. Taigi keliaukim!

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.