Krokialaukyje gyvenantis batsiuvys Gediminas Paplauskas rašo įdomiąją savo amato statistiką: iš 25 bendramokslių jis vienas per 35-erius metus neišdavė savo profesijos, meistro pasiūtomis šlepetėmis avi 13-os Europos valstybių gyventojai, o vienai rankomis siūtų 44 numerio vyriškų batų porai jis sunaudoja 240 medinių vinučių, kurias pats ir išdrožinėja.
Nors batsiuvys negali tiksliai pasakyti, kiek alytiškių šiandien avi jo siūtomis šlepetėmis, aišku viena – nemažai. Smagi Paplauskų šeimyna, Dalė, Gediminas ir jų dukrelė Daivutė, jau dvejus metus dalyvavo ir tradicinėje Alytaus kraštotyros muziejaus rengiamoje amatų šventėje. Kol šeimos galva rodo amato paslaptis, žmona bendrauja su pirkėjais, kurių įtikinėti ilgai netenka – prekė meistrą giria!
Amato kaina – žalmargė
Apie savo amatą G.Paplauskas pasakoja sėdėdamas savo sodybos kieme, ant ypatingos, iš juostelių pintos batsiuvio kėdės, kurią paveldėjo iš savo mokytojo – pusbrolio, taip pat visą gyvenimą duoną valgiusio iš šios profesijos.
„Ant svarstyklių buvo dvi specialybės – agronomo ir batsiuvio. „Būk batsiuviu, nes agronomas – rusų išmislas, kaip atėjo, taip ir išeis, o tu liksi bedarbis. O batsiuviui darbo prie jokios valdžios nestigs – gi basi žmonės nevaikščios!” – tėvelio žodžius šiandien prisimena Gediminas, dar mokyklos suole išmokęs taisyti batus ir užsidirbęs pirmuosius pinigus.
Kauno 11-ąją profesinę mokyklą (dėl silpno regėjimo vaikino į ją nenorėjo priimti, todėl tėvams teko parduoti karvę…) G.Paplauskas baigė dvigubai greičiau nei jo bendramoksliai, vos per metus. Per dieną penketais įveikęs visus egzaminus, išsiruošė namo, į Marijampolę, kur buitiniame gyventojų aptarnavimo kombinate jau laukė apnešioti taupiųjų suvalkiečių batai.
Jauno meistro įgūdžiai netrukus buvo įvertinti aukšta 5-ąja kategorija, kurios neužsitarnavo net ir daugelis vyresniųjų kolegų. Į jų replikas Gediminas anuomet atkirsdavęs: „Už gėrimą niekas kategorijų nedalina”, neslėpdamas, jog su dažno batsiuvio palydovu alkoholiu jam – nepakeliui.
Apavė kelis šimtus medvilniečių ir dau-gybę įžymių žmonių
„Batsiuvio amatas Lietuvoje nyksta”… – konstatuoja G.Paplauskas, apgailestaudamas, jog ir daugelyje užsienio šalių šios profesijos seniai nebereikia, mat suplyšusius batus ten įprasta tiesiog išmesti į šiukšlyną. Jis pats avalynės šiandien taip pat nebetaiso – nebent kas nors labai prašo, – o prie šeimos biudžeto prisiduria siūdamas šlepetes, kurias pardavinėja mugėse, turguje. Batsiuvys yra paskaičiavęs, jog jau apavė kelis šimtus „Alytaus tekstilės” darbuotojų.
Patogų naminį apavą krokialaukietis batsiuvys siuva iš įvairių baldų gobelenų atraižų, taip pat – dėvėtų drabužių siuntose pasitaikančio džinsinio ir kitokio audinio. Šlepečių dizainą kuria kartu su žmona Dale, derina spalvas, faktūrą. Kitaip nei kiniški gaminiai, kuriais užverstos prekybos centrų lentynos, Paplauskų šlepetės garsėja kokybe, patvarumu. Ne vienas pirkėjas, vos sudėvėjęs vieną porą, skuba pirkti kitos, kartais netgi nešinas patikusiu gobelenu, kurį, pavyzdžiui, galima stilingai priderinti prie baldų spalvos.
Ne vieną porą šlepečių Dalė ir Gediminas yra padovanoję ir Lietuvos garsenybėms, kurie, sako, dovana likę labai patenkinti. Patogios šlepetės iš juostelių labai patiko V.Landsbergiui, kuris čia pat, dainų šventėje, jomis persiavęs, o batus nusinešęs rankose. (Politikas dar pasiguodė batsiuviui sunkiai prisitaikantis patogią avalynę, mat dėl aukštos kelties visi batai atrodo ankšti). Krokialaukiečio batsiuvio šlepetes taip pat turi dainininkai Irena Starošaitė, Žilvinas Žvagulis, „Gero ūpo” vedėjai Loreta ir Stanislovas, Veronika Povilionienė…
G.Paplauskas didžiuojasi, kad jo siūtu naminiu apavu žmonės avi trylikoje Europos valstybių. Beje, šlepetės užsienyje kainuoja bemaž dvigubai brangiau nei čia – apie 25-30 Lt.
„Atvažiuok, vyruk, pas mus – milijonierium būsi!” – sykį pasiūlė Gediminui, grybų šventėje Varėnoje sutiktas lietuvių kilmės vokietis, užtikrindamas, kad rankų darbo vyriški batai ten galėtų kainuoti per 300 eurų.
„Tai kodėl nevažiuojat?” – teiraujamės batsiuvio ir jo pačios, neieškančios žodžio kišenėje: „Didžiausia bėda ir rūpestis – kai turi pinigų ir paskui suki galvą, kur juos padėti. Ir Šventajame Rašte pasakyta: „Kraukit turtus pas mane, nes čia vagia, sudega!..”
Žydintis svogūnas virsta mikrofonu
Dalės ir Gedimino Paplauskų šeimoje auga keturios dukterys. Trys – jau pilnametės, iš pirmosios Dalės santuokos, o penkiametė Daivutė – tėvų džiaugsmas, kuriame jie mato ir savo pačių nerealizuotas svajones. Per trisdešimt metų saviveikloje dalyvaujantis Gediminas, nepamainomas chorų ir kapelų dainininkas, 14-os dainų švenčių dalyvis, aplankęs 74 miestus (ne Lietuvoje!), svajojęs apie studijas tuometėje Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje, dabar su šypsena stebi dukrelę, kuriai kiekvienas žydintis svogūnas virsta… mikrofonu – ji labai mėgsta dainuoti.
Iš dainingos šeimos kilusi ir D.Paplauskienė, kuri ne tik dainuoja, iš klausos groja keliais instrumentais, bet ir vaidina Krokialaukio dramos kolektyve. Polinkį į muziką pašnekovė sako paveldėjusi iš tėvelio, jų namuose visada buvo daugybė muzikos instrumentų. Šeima muzikuodavo vestuvėse: šeimos galva – armonika, mama – būgnu, vaikai mokėjo groti gitara, kornetu, klarnetu, balalaika…
Gal todėl, jog abu neįsivaizduoja gyvenimo be dainos ir aktyvios veiklos, Dalė ir Gediminas gerbia vienas kito poreikius ir neįsivaizduoja, kad galėtų varžyti vienas kitą, reikalauti atsisakyti širdžiai mielo užsiėmimo dėl buities, ūkio darbų, kuriems irgi yra savas laikas.
Darnaus gyvenimo formulė
„Sakau, kad mūsų mergičkos taip sugyventų su savo vyrais, kaip mudu sugyvename, tai būtų gerai…” – sako Dalia, atradusi tokią darnaus gyvenimo formulę: į blogį reikia žiūrėti iš jo gerosios pusės, labiau pasitikėti vienas kitu ir dažniau… juoktis!
„Kur tu valakojaisi tiek metų?” – žiūrėdama į vyrą su šypsena atsidūsta D.Paplauskienė, daug gyvenimo negandų patyrusi, kol savąjį žmogų atradusi. Suvalkietis nuo Marijampolės ir žemaitė nuo Jurbarko susitiko bemaž Lietuvos viduryje – Išlauže, kur ji atnešė senberniaujančiam batsiuviui batus taisyti. Tiesa, piršliai atvažiavo tik po kelerių metų, tačiau moteris sako, jog ko jau ko, o laukti tik jai skirto žmogaus gyvenimas tikrai išmokęs…
Taip ir gyvena Krokialaukyje gražiai sutarianti Dalės ir Gedimino Paplauskų šeima, nuo negandų šmaikščiu žodžiu atsiginanti, vienas kitą visame kame palaikanti. Ir ūkio darbus, ir statybą išmanantis, kitiems juos nudirbti talkinantis Gediminas, po darbų ar repeticijų parėjęs namo, pirmiausia skuba į savo dirbtuvę, „kabinetu” vadinamą. Ant jo sienos – Anglijos vėliava, kurią lietė pati Anglijos karalienė. Tokią egzotišką dovanų atsiuntė Anglijoje gyvenantys šeimos draugai, prisakę, kad meistras ją pasikabintų prie savo darbo stalo. Kas žino, gal šis egzotiškas suvenyras meistrui perdavė ir tradicinį angliškąjį santūrumą, gebėjimą nepasiduoti pašėlusiam gyvenimo tempui? Kaip sako Dalia, geriausia jos vyro savybė – gebėjimas niekur neskubėti, bet viską spėti, ir svarbiausia – laiku, kaip kad prisakyta išmintingoje Ekleziasto knygoje…
Saulė Pinkevičienė