Kodėl šnairuojame į tuos, kurie garsiai kvatoja arba akimirksniu susijaudina iki ašarų? Nors kartais emocijos viską sujaukia, jos gali būti ir puikus gyvenimo vadovas. Tik leiskite joms išsilieti!
Mūsų kultūra atstumia bet kokias ryškesnes emocijų apraiškas. Nuo vaikystės esame mokomi: „nežliumbk”, „nešūkauk kaip laukinis”, „užteks kvatoti, žmonės žiūri!” Išmokstame taip gerai slopinti emocijas, kad kartais nuo jų kone dūstame.
Kas tos emocijos?
Emocijos – natūrali mūsų reakcija į gyvenimo įvykius. Dažnai jas demonstruojame nesąmoningai: paraustame, imame virpėti, negalime ištarti nė žodžio, esame išsiblaškę ar kaip tik labai susikaupę.
Emocijos skatina veikti, reaguoti. Lengviausiai impulsyvias reakcijas matome stebėdami gyvūnus ar mažus vaikus: išsigandęs gyvūnas puola, bėga arba slepiasi, o susierzinęs vaikas rėkia ar verkia. Emocijos suvaidino esminį vaidmenį žmogaus evoliucijos istorijoje. Baimė atsirado kaip reakcija ginantis nuo pavojaus, pyktis – kad padėtų sutelkti jėgas. Be to, emocijos veikia kaip pavojaus sirena – perduoda trumputį, tačiau itin svarbų signalą.
Šiandieniame civilizuotame pasaulyje emocijos nebėra toks svarbus veiksnys, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad jos nebenaudingos. Kartais gal ir per daug mus sukrečia, tačiau visuomet kuo nors ir praverčia.
Sielos veidrodis
Emocijos pasakoja apie mus pačius: kas patinka ar nepatinka, kas džiugina ar liūdina, kas gąsdina ar erzina. Jos primena, kas iš tiesų esame po auklėjimo ir išsilavinimo sluoksniu, ir labai dažnai tampa vertingomis gairėmis, nurodančiomis, kurį kelią pasirinkti, o kurio vengti. Jei jų neignoruotume, būtų kur kas lengviau išlikti savimi renkantis profesiją, gyvenimo palydovą, kelionę ar tiesiog kokį filmą žiūrėti šį vakarą. Žmogaus smegenų tyrimai parodė, kad pažeidus smegenų dalį, atsakingą už emocinę atmintį, didžiausi sunkumai iškyla priimant sprendimus. Taigi kad protingai pasirinktume, racionalaus mąstymo neužtenka!
Turime teisę verkti!
Emocijos yra mūsų vidinio gyvenimo išraiška. Jas atpažinti, priimti ir išreikšti tinkamu metu yra naudinga psichologinei sveikatai. Verkti nuliūdus, šaukti, kai bijome, kažkaip išreikšti įsiplieskusį motyvuotą pyktį – tai būdai atsikratyti vidinės įtampos.
Kadangi laikyti emocijas užslėpus savyje nėra gerai, reikia išmokti jas reikšti taip, kad tai būtų priimtina visuomenėje, kurioje gyvename. Pavyzdžiui, jei bosas jus supykdo, tikrai neverta pulti į ašaras jam matant. Tačiau jei leisite sau dešimt minučių paliūdėti savo kabinete, tai gali tiesiog nuristi akmenį nuo pečių.
Priimti emocijas, suvaldyti reakcijas
Pačios emocijos nėra nei geros, nei blogos. Tačiau jos gali būti daugiau ar mažiau nepatogios ar intensyvios, nelygu jas sukeliantys įvykiai ar žmonės. Mes nesame emociškai vienodi. Vieni lipa ant sienų dėl smulkmenų, o kiti net gana ekstremaliose situacijose sugeba išlaikyti ledinę ramybę. Kad ir kaip ten būtų, mūsų socialinis gyvenimas nebūtų įmanomas, jei kliautumės vien emocijomis, kurių mus kasdien užplūsta nesuskaičiuojama daugybė. Visiškai joms pasiduoti taip pat kenksminga, kaip ir ignoruoti. Taigi svarbiausia gebėti emocijas kontroliuoti.
Rasti pusiausvyrą
Kad išvengtume didžiųjų emocinių sprogimų, privalome greitai susivokti, kai, pavyzdžiui, verdame iš pykčio. Šitaip galime tikėtis, kad sveikas protas padės nusiraminti. Suaugęs žmogus, kitaip nei vaikas, turi didžiulį reakcijų arsenalą. Užtenka vos kelių sekundžių, kad susilaikytume nuo elgesio, dėl kurio vėliau tektų gailėtis. Kai emocijos išduoda, dažniausiai jų nepripažįstame net patys sau. Vis dėlto tik leisdami joms prasiveržti išmoksime prisijaukinti.
Labiausiai verta ne išsilaisvinti nuo emocijų ir atsiduoti vien protui, bet rasti tarp jų harmoniją. Gerai sutarti su aplinkiniais išliekant savimi – tai išlaikyti šią gana trapią pusiausvyrą.