„Pramogų banko” valdybos pirmininkas Kazys Paulikas svarsto, jog iš pilkos masės savo automobiliu išsiskirti reikėtų – transporto priemonė turi tikti jos savininko gyvenimui ir veiklai.
„Bankininkai, įmonių direktoriai renkasi tam tikrus automobilius, o aš, dirbdamas pramogų versle, darau taip pat. Ne todėl, kad norėčiau labai išsiskirti – tiesiog, jei jau esi tame laive, toks ir turi būti, nors tai gal ir atsieina truputį brangiau”, – sako K. Paulikas.
Koks automobilis tinka pramogų verslo atstovui?
Dabar vairuoju šeštosios serijos BMW. Jis įdomus tuo, kad leidžiamas rečiau ir turi savo šarmo. Taip jau išėjo, kad turėjau tris naujas mašinas.
Kaip verslininkas sėkmingai startavau gal kokiais 1989-aisiais, tada nusipirkau septintą žiguliuką. Pirkau turguje, bet su juo tada buvo nuvažiuota visai nedaug, salonas buvo naujas. Sakoma, kad naujo automobilio pirkti neverta, nes po metų nukrenta 20-30 proc. jo vertės. Gyvenimas yra trumpas, todėl į viską tik pro pinigų prizmę žiūrėti neverta. Be to, kai intensyviai dirbi, nesinori, kad trukdytų įvairios smulkmenos – automobilis sugedo ar panašiai. Kartą per savaitę dabar važiuoju į Vilnių, todėl svarbu, kad automobilis būtų greitas, patikimas ir saugus.
Renkantis automobilį man daug lemia bendravimas su pardavėjais, nes dažniausiai žavesio turi tiek vienų, tiek kitų gamintojų modeliai. Iš pradžių norėjau pirkti „Maserati”, bet artimiausios aptarnavimo vietos yra tik Švedijoje ir Čekijoje. Rinkausi iš tam tikros klasės automobilių – sportiškų kupė. Mano gyvenimas, verslas – dinamiški, o ir pats pasportuoju, todėl ir automobilis turi būti toks. Žinoma, tai ne koks bolidas. Tikri sportiniai automobiliai kainuoja labai daug, bet yra ir tokių, kurie turi gerus duomenis ir yra į juos panašūs.
Domitės automobilių pasaulio naujovėmis?
Užsisakau britų žurnalą „Car”. Ten pristatomos visos naujovės, automobilių testavimo rezultatai. Paskaitai, kokie variklių darbiniai tūriai, per kiek laiko įsibėgėja, palygini panašius kitų gamintojų modelius su savo. Vyrui domėtis automobiliais nėra blogai, bet to labai nesureikšminu. Jie mane domina kaip ir kiekvienas gražus kūrinys, tačiau ligos, kolekcionavimo nėra. Man įdomesni mane supantys žmonės negu automobiliai. Šie man yra gal tik koks penkioliktas hobis.
Jeigu taip domitės techniniais parametrais, gal mokate pats ir remontuoti?
Visada turėjau tiek daug darbų ir mažai laiko. Mano darbas pirmiausia vis dėlto yra mąstyti. Jeigu kas nors sugenda, iškart skambinu tam, kam reikia. Prie naujų automobilių niekas ir negali lįsti – tam yra autoriniai servisai. Jie suteikia garantiją ir netgi turėtų prisiimti atsakomybę, jeigu, pavyzdžiui, blogai prisuko ratus ir dėl to kas nors atsitiko. Visas mano „lindimas” – laiku skysčio į bakelį pripilti ar panašiai.
Vaikystėje bandžiau eiti į kartingus, bet pabuvau ten tik tris dienas – komanda neįtraukė. Gal ir nepasilikau ten dėl to, kad neturiu mechaniko remontininko gyslelės.
O kaip sekėsi mokytis vairuoti?
Toks tas lengvumas mokytis, kai instruktorius nuolat šaukia. Įspūdžiai nėra malonūs. Mokiausi ne taip ir lengvai, nes ir vaikystėje nebuvau prie vairo sėdėjęs. Niekas manęs nemokė ir automobilio nepirko. Geru vairuotoju savęs nelaikau, esu vidutinis. Rizikuoti mėgstu, bet pamatuotai. Esu atsargus, įvertinu automobilio galimybes, atstumus – kada galima lenkti, o kada – ne. Be to, ir komanda nenorėtų, kad pernelyg rizikuočiau. Buvo minčių pirkti sportinį motociklą, bet jie atkalbėjo, nes nesaugu.
Gal domitės ir automobilių sportu?
Žiūriu „Formulę-1”. Mane labai domina varžybų organizacija, visa struktūra. Pats važiavimas per televizorių neatrodo ypatingas. O minčių nuvažiuoti į varžybas buvo, tik laiko trūksta. Ten tokia galinga organizacija, tiek sutraukiama lėšų, o kokios naujovės ir greičiai… Tais tikraisiais sportiniais automobiliais, kurių varikliai forsuojami, nesidomiu. Man įdomu tai, kas rieda gatvėse. „Formulėje” dalyvaujantys gamintojai savo išradimus juk pritaiko ir įprastiems automobiliams – iš ten perimamas kitoks pavarų perjungimas, amortizatoriai.
Labiau mėgstate mieste laviruoti tarp automobilių ar vairuoti automobilį ilgomis distancijomis?
Nevargina ir miestas, ir keliauti automobiliu patinka. Pernai nuvažiavau 4 tūkstančius kilometrų per Prancūziją, Italiją, Monaką ir kitas šalis. Kelionės tikslas buvo aplankyti senuosius kazino.
Kokie, kaip vairuotojo, įspūdžiai iš svetimų šalių?
Anglijoje praeini kvartalu ir pamatai tiek „Porsche”, „Aston Martin”, „Ferrari”, „Bentley”… Tai – visai kitas pasaulis. Žmonės turi pinigų ir nori save išreikšti per automobilį.
Prancūzijoje visi automobiliai aplamdyti. Statydami savo transporto priemonę į kokią vietą prancūzai apstumdo kitus automobilius, net iki humoro.
Belgai išvis – lekia degant raudonam šviesoforo signalui, tik ranką pakelia – neva „sorry”. Turi prisitaikyti prie jų temperamento.
O kokiais spiečiais Italijoje laksto „britvos” – po 30-50. Ten labai išplėtotas motociklų sportas, o tai, žinoma, daro įtaką pirkimui. Be to, ir oras ten geras.
Ilgose kelionėse su automobiliais tikriausiai nutinka visko…
Su automobiliais man apskritai nelabai sekasi. Iš Vokietijos važiuodamas norėjau kirsti Lenkijos sieną ir buvau sustabdytas, nes lenkui pasirodė, kad automobilis vogtas. Savaitę jie ten aiškinosi, o man tiek laiko teko praleisti kažkokiame kaimelyje. Kasdien vis ateinu, o man žada, kad rytoj jau bus aišku… Buvau pirkęs tą mašiną Vokietijoje.
Važinėjant su kitu automobiliu jam variklis buvo subyrėjęs. Tepalas išbėgo, varžtai nutrūko ir stoviu aš sekmadienį, dar 50 kilometrų nuo Lietuvos sienos. Daug nemalonumų buvo, netgi tos markės apskritai buvau išsižadėjęs, bet malonus bendravimas paskui tai atsvėrė. Man nepatinka pasipūtėliai. Nesvarbu, ką parduodi, vis tiek esi pardavėjas ir turi mokėti maloniai bendrauti. Beje, tas automobilis paskui buvo sutvarkytas, nors kariavau ilgai, į patį koncerną rašiau. Netgi streikuoti žadėjau pasikvietęs televiziją. Iš pradžių jie aiškino, kad baigėsi garantija ir aš pats turiu automobilį taisyti, bet reikalavau, kad paaiškintų, ką blogai dariau, kai važiuojant 80 km/h greičiu nukrenta varžtai, išbėga tepalas ir „užkala” variklis… Iki šiol jie man nesako, kas buvo atsitikę, bet mašiną pataisė. Rodė dar popierius – tas taisymas jiems per 50 tūkstančių kainavo.
Giedrė Norvilaitė
„Vakarų ekspresas”