Optimistė, padedanti kitiems

Po dviejų inksto transplantacijų Lietuvos nefrologinių ligonių asociacijos „Gyvastis” prezidentė Ugnė Šakūnienė nenuleido rankų ir savo gyvenimu deklaruoja, kad optimizmas – geras vaistas

Ugnės ligos istorija ir varginančios procedūros prasidėjo, kai ji būdama vienuolikos metų susirgo gripu. Pasak Ugnės, tas gripas jai nebuvo nei pirmas, nei paskutinis, tačiau lemtingas.

Gripo komplikacijos

Vienuolikmetės inkstų veikla sutriko, pamažu vis blogėjo, kol galiausiai be dializės nebebuvo galima apsieiti. „Dializės buvo žiaurios, ypač prieš 22 metus, kai visi aparatai dar buvo rusiški. Jei priemonės nebūdavo idealiai dezinfekuojamos, šalutinių medžiagų patekdavo į kraują, savijauta būdavo baisi, imdavo purtyti drebulys”, – nemaloniais prisiminimais dalijasi moteris.

Nors tais laikais gyvo žmogaus inkstą persodinti nebuvo populiaru, ir gydytojai nelabai palankiai žiūrėjo į tokį Ugnės mamos pasiryžimą, tačiau transplantaciją atliko. Mamos inkstas tiko 50 procentų. Ugnė sako, kad dabar tokio lygio atitikimas būtų gana geras, nes yra veiksmingų vaistų, stabdančių atmetimo reakciją. Kai įvyko atmetimo reakcija – inkstas plyšo, prasidėjo vidinis kraujavimas. Ugnė prisimena, jog keletą valandų gydytojas rankomis stabdė kraujavimą, kol šis liovėsi. Vis dėlto ji keletą metų gyveno su mamos inkstu. Paskui, kai inkstas nebefunkcionavo, vėl prasidėjo dializės procedūros. Moteris sako, kad tuomet sveikata bei savijauta buvo labai prasta. „Nebemokėjau galvoti pozityviai, jaučiausi labai blogai. Tiesiog norėjau, kad tas košmaras kuo greičiau baigtųsi. Nesvarbu kaip”, – atvirauja Ugnė.

Tiko ir tėčio inkstas

Likimas Ugnei suteikė galimybę išgyventi – jau šešiolika metų, kai moteriai persodintas tėčio inkstas, o jis, beje, kaip ir mamos, tiko tik 50 procentų. Moteris tvirtina, kad priekin pažengusi medicina suteikia kur kas didesnių galimybių gyventi visavertį gyvenimą, kai persodintas organas. Tiesa, Ugnė vaistus privalo gerti kasdien, turi silpnesnį imunitetą, dažniau pasigauna įvairių infekcijų. Bet tokie smulkūs nemalonumai netrukdo optimistei aktyviai padėti organų transplantacijų laukiantiems žmonėms bei siekti asmeninės laimės.

„Galiu padaryti ką nors naudinga”

Paklausta apie tai, kaip įsitraukė į donorystės reikalus, Ugnė tiksliai negali atsakyti. Baigė mokyklą, studijavo bibliotekininkystę, vėliau dirbo bibliotekoje, susipažino su būsimu vyru. Taigi turėjo asmeninį gyvenimą, draugų būrį. Aišku, reikėdavo nuolat lankytis gydymo įstaigose ir reguliariai tikrintis sveikatą. „Susitikdavau su kitais transplantacijos laukiančiais ar po jos sveikstančiais žmonėmis ir pajutau, kad galiu padaryti ką nors naudinga”, – atsargiai žodžius renka Ugnė. Ji įsitraukė į asociacijos veiklą kaip narė: rašydavo projektus, susijusius su organų donorystės gerinimu. Pasak Ugnės, jei priimtas projektas sukeldavo teigiamų pokyčių, kildavo paskata parengti kitą. Pamažu Ugnės gyvenime donorystės populiarinimo veikla taip išsiplėtė, kad dabar ji nė neįsivaizduoja, jog galėtų be to gyventi.

Būryje smagiau

Žaismingai besišypsanti Ugnė gali nesustodama kalbėti apie organų donorystės sunkumus Lietuvoje, transplantacijų kokybės gerėjimą ir pan. „Kai 22 metus diena iš dienos bendrauju su žmonėmis, kurie laukia transplantacijos, susiduriu su donorystės problemomis ir pati esu tiek patyrusi, normalu, kad apie tai nemažai išmanau”, – teigia asociacijos „Gyvastis” prezidentė.

Ugnė nurodo keturias pagrindines asociacijos veiklos kryptis: organų donorystės propagavimas, žmonių su persodintais organais ir laukiančiųjų transplantacijos švietimas, darbas su valstybinėmis institucijomis ir nefrologinių ligonių įtraukimas į bendruomeninį gyvenimą. Anot jos, ypač svarbu, kad žmonės nesijaustų atskirti nuo visuomenės, bendrautų tarpusavyje ne tik gulėdami ligoninėje prijungti prie dializės aparato. „Gyvasties” iniciatyva rengiami įvairūs susitikimai, seminarai, kuriuose gydytojai pasakoja, kaip savimi rūpintis, ką valgyti, kai atliekamos dializės procedūros ar po organų transplantacijų. „Gyvename ne vien sveikatos problemomis – kartu švenčiame, patys organizuojame ir dalyvaujame renginiuose. Žmonės pernelyg dažnai užsidaro namie, nes visuomenėje jaučiasi kitokie. Jie nenori kalbėti apie savo sveikatos problemas. O ir aplinkinių smalsumas ima varginti. Todėl ypač svarbu, kad būdami kartu pasijuntame stipresni”, – sako asociacijos prezidentė. Be to, moksliniai tyrimai įrodė, kad daugiau laiko su likimo broliais praleidžiantys ligoniai, ne tik nefrologiniai, gyvena ilgiau.

Gyvenime reikia norėti

Nefrologinių ligonių reikalai „Gyvasties” prezidentės gyvenime užima svarbią vietą. Tačiau tai nereiškia, kad Ugnė neturi kitokių pomėgių. Ji teigia labai mėgstanti keliauti kad ir po Lietuvą. „Prieš kokį dešimtmetį drauge su vyru, pussesere bei jos sutuoktiniu apkeliavome 12 Europos šalių”, – entuziastingai pasakoja gyvybinga moteris ir patikina, kad be susitikimų su draugais ir mėgstamo darbo savo gyvenimo neįsivaizduoja.

Ugnė atvirai sako, jog ateities neplanuoja, bet konkretų norą turi – kad medicina pažengtų tiek, jog moteris, kuriai persodintas inkstas, galėtų išnešioti kūdikį. Kol kas Lietuvoje tik viena moteris ryžosi tokiam žygdarbiui. Ugnė neabejoja, kad netrukus atsiras galimybių vaikų susilaukti visoms inksto transplantaciją patyrusioms moterims.