Atokus Klaipėdos apskrities medicinos punktas Gardame – – vienintelė vieta šioje seniūnijoje, kur teikiama profesionali medicinos pagalba. Su sąlyga – jeigu žmogus prisirašęs pas vieną iš dviejų čia dirbančių šeimos gydytojų. Kitaip – galimi nesusipratimai. Išskyrus neatidėliotinus atvejus.
Per 300 gardamiškių ir apylinkės žmonių eina pas gydytoją Eleną Macevičienę, kuri į gražias, šiltas patalpas turintį medicinos punktą atvažiuoja kartą per savaitę. Kartą per mėnesį čia dirba Birutė Kaminskienė, turinti daugiau kaip 400 žmonių. Abi gydytojos atvyksta iš Žemaičių Naumiesčio ambulatorijos, kuriai dar priklauso medicinos punktai Katyčiuose ir Degučiuose.
Gardamo seniūno Tomo Balčyčio nuomone, pasirinkimo kaip ir nėra, maža to, jis įsitikinęs, kad nedidelėse gyvenvietėse užtenka po vieną punktą, nes jeigu gyventojai pradės rinktis gydytojus ir nueis į tris ar keturias, tegu ir privačias, įstaigas, nebeliktų nė vieno punkto – jie paprasčiausiai nebeišsilaikytų.
Esant rimtesniam sveikatos sutrikimui, jei jų gydytojas Gardame nedirba, žmonės važiuoja ar eina pas juos 5 km į Žemaičių Naumiestį arba kviečia greitąją pagalbą iš Šilutės. Jeigu atvejis skubus, priima dirbantis gydytojas, nepaisant, kad pacientas – ne jo. Kaip ir mieste, į kitas pirminės priežiūros gydymo įstaigas žmogus turi teisę eiti tik tokiu atveju, jei jam būtina neatidėliotina pagalba.
Tačiau rinktis gydytoją žmonės nori. Renkamasi pagal kilometrus iki gydytojo, bet dar daugiau – pagal gydytojo asmenybę. Sutikome neprisirašiusių pas jokį gydytoją. „Esu sutrikusi, manoji gydytoja išvyko, naujosios nepažįstu”, – tokią priežastį nusakė viena moteris.
Dalis gyventojų lankosi ir pas privačiai dirbančius medikus Žemaičių Naumiestyje arba Šilutėje. Tokį jų pasirinkimą nulemia vaikai – šie tėvus pas gydytojus nuveža arba pasirinktieji gydytojai pradeda privačią praktiką ir senieji pacientai ateina paskui.
Gardamo bendruomenės slaugytoja Janina Žvirblienė guodėsi, kad dėl pastarųjų neretai būna nesusipratimų. Kiekvieną savaitę po keturis-šešis vis tiek į vietinį medicinos punktą kreipiasi, prašydami pamatuoti spaudimą, lašelinės ar suleisti vaistus. Tačiau ji negalinti tiems žmonėms suteikti paslaugų, nes esanti valstybinės įstaigos darbuotoja. O kaimo žmonės jai kalba: „Juk aš čia gyvenu” – priimti realybę ne vienam pernelyg sudėtinga.
J. Žvirblienės manymu, gydytojai tebūnie sau, o kaime turėtų dirbti viena slaugytoja, kuri galėtų aptarnauti visus besikreipiančius vietinius.
Be siuntimo nevežė
Medicinos punkte išgirdome, kad šeimos gydytojas neturi teisės užrašyti, pas kurį specialistą pacientas privalo važiuoti, žmogus pats renkasi, kur nori – gal į Kauną ar Klaipėdą. Tačiau žmonės sakė, kad ne tiek svarbu, kur jis gaus tolesnę pagalbą, kiek pats siuntimo išrašymas laiku.
75 metų Irena Freitikienė iš Pypliškės kaimo tiki, kad prieš trejetą metų ligoninėje miręs jos vyras galėjo dar gyventi. Vakare iškviesta greitoji pagalba vyro į ligoninę neišvežė, nors nustatė plaučių uždegimą. Ligonis neturėjo siuntimo. „Kitą dieną, po pietų, iš namų Žemaičių Naumiestyje parsivežėme priėmimo valandas atidirbusią šeimos daktarę, kuri iškart pati iškvietė greitąją”, – susijaudinusi pasakojo moteris.
Kita to paties kaimo gyventoja Jadvyga Šikšnienė pasakojo: „Sirgau gripu, slaugytoja perspėjo, kad ant ribos – plaučių uždegimas. Naktį pradėjau dusti, kviečiau greitąją. Prašiau: „Daktare, duokite siuntimą, plaučius persišaldžiau”. Nedavė, dar pikta visa buvo, kodėl, suprantu – kad ne ją pasirinkau šeimos gydytoja. Užsispyriau siuntimo reikalauti, parašė. Šilutėje peršvietė – plaučių uždegimas iš tikrųjų”.
Kartais siuntimo tenka eiti ir pėsčiomis, ir ne vieną kilometrą. Slaugytoja sako, kad tokie atvejai reti, transporto susirgę žmonės paprastai paprašo pas kaimynus arba praneša: „Man reikia į namus, aš nepajėgus ateiti”. Kad lauktų ir nesulauktų pagalbos, taip esą nebūna. Jeigu jau „su širdimi prastai”, pridūrė gydytoja, gali numirti ir kol iki lovos nueis.
Priima visus
Ketvirtadieniais atvažiuojanti gydytoja E. Macevičienė pagal grafiką Gardame turėtų dirbti iki 13 valandos, tačiau realybė kitokia. „Kaime dirbi tiek, kiek yra žmonių. Nėra taip, kad šiandien mano laikas baigėsi ir aš išeinu pasakiusi žmonėms, kad ateitų rytoj į Žemaičių Naumiestį”, – kalbėjo ji. Kitomis dienomis iš Gardamo į Žemaičių Naumiestį pas gydytoją žmonių ateina.
Grįžusiai į ambulatoriją gydytojai pagal grafiką tenka dar penkios priėmimo valandos, ir po to, jeigu reikia, dar važinėja po apylinkę. Kitomis dienomis panašia dienotvarke jos laukia Degučių ir Katyčių kaimuose.
Priimami visi atėję žmonės – ar 15, ar 20, ar 40, pažiūrimi visi, akcentavo slaugytoja, su užuojauta pridurdama, kad jos asistuojamai gydytojai sunku suspėti, vėl lėkti į Žemaičių Naumiestį – arbatos nėra kada atsigerti. „Kaimo žmonių sąmonėje nėra vietos minčiai, kad tą pačią dieną pas gydytoją gali nepatekti, neklausiama, ar priėmimo pas gydytoją valandos baigėsi”.
Gydytoja E. Macevičienė didžiausią problemą mato laiką. Norėtų, kad valanda turėtų 120 minučių.
Populiariausios
„Mes esame pačios populiariausios moteriškės sistemoje, kurioje dirbame”, – juokavo medikės, vardindamos naujagimių, gulinčių ligonių lankymą ir pajautusios, kad ne vienoje kaimo troboje jos – laukiami žmonės.
„Pas mus labai gera sesutė, iškviečiame ir pas save į namus, ir ją iš namų, visada atvažiuoja, nėra atsisakiusi”, – gyrė slaugytoją Janiną ką tik iš medicinos punkto išėjusios moterys. Vadinama ji ir angelu, ir felčere, ir daktare Kvin. „Kaip ji pasako, taip gydytoja nustato”, – stebėjosi slaugytojos žiniomis žmonės. Prie jos žmonės taip prisirišo, kad pasikvietę greitąją ir Janiną kviečia.
J. Žvirblienė važinėja po kaimus. „Jei matau ką ne taip, iš karto einu pas seniūnijos socialinį drabuotoją ir pasakau. Tada važiuojame abi arba ji viena nuvažiuoja. Būna, ji kažką sužino. Mes kartu dirbame. Komanda”.
Paklausta apie atlyginimą, taip pat ir už viršvalandžius, gydytoja E. Macevičienė atsakė: „Viršvalandžių mes nedirbame, taip mus murkdo veidu žemyn į Hipokrato priesaiką – mes tik Hipokrato priesaiką vykdome. Tokia politika, ir viskas. Pirmiausia – ligonis”.
„Baigus darbą, parduotuvės jau būna uždarytos. Jei į šį klausimą labai rimtai žiūri, verkti norisi, jei žiūri su humoru – viskas gerai. „Analizus” atneša, randame cukraus – pasiliekame”, – šmaikštavo gydytoja, o slaugytoja tarė tiesiai – gaunanti 800 su trupučiu ir jaučiasi menkinama.
Įtampa didesnė nei mieste
Gardamo medicinos punkte išgirdome, jog kaimo žmogus serga tokiomis pat ligomis, kaip ir miesto – sąnarių, širdies, plaučių. Pagrindinės ligos esančios nuo įtampos, kuri kaime esanti didesnė negu mieste.
J. Žvirblienė papasakojo, kaip vienam vaikui nustačiusi mažakraujystę, teiravosi, ką jis valgo, ar gauna mėsos, aiškino apie tinkamą maitinimą ir išgirdo: „Taip, mes turime mėsos, mes turime bulvių, daržovių, tik mes neturime už ką nusipirkti duonos ir batono, kadangi esame bedarbiai”. Panašių situacijų – ne viena. Felčerė stebisi, kad į jas patenka negeriantys, prižiūrintys vaikus, socialūs žmonės.
Pasak gydytojos, tik atrodo, kad kaime viskas savo, užsiauginta, nereikia pirkti, o iš tikro labai brangiai kainuoja šieno sutvarkymas, žemės apdirbimas. Nuolatinių pajamų neturint įtampa būna baisi. Žiūrima, kaip mokesčius susimokėti, o ne pavalgyti.
Gydytoja atkreipė dėmesį, jog kaime visi vaikai – depresuoti. Prie to prisidėję ir žurnalistai. „Nustokite jūs rodyti, kaip ponai apsirengę ir kokie jie laimingi. Verslininkas su savo drauge, draugė su verslininku. Suknelė tokia, bateliai anokie. Reikia rodyti, kad Lietuvoje ne vien tokie žmonės yra, juk tai žmones varo į stresą. Skaitydamas laikraštį, kaimo žmogus jaučiasi nevisavertis, nevykėlis. Lietuvoje – ponai, o jisai, atsiprašau, „ubagas”. Padaro sau nuosprendį”.
Žmonės dažnai gydosi žolelėmis, kad tik nereikėtų pirkti vaistų. Dažnas pensininkas kaime sprendžia tokį klausimą: ar duoną pirkti, ar vaistus.
Šiame medicinos punkte parduodami vaistai. Be jokio kasos aparato. Išsikovojo patys žmonės. Prieš trejus metus norėta vaistinę likviduoti, būtent dėl to, kad nėra kasos aparato, tačiau apie 500 surinktų parašų davė efektą, ir „vaistinėlę” paliko.