Kai pildosi vaikų svajonės

Šiemet įkūrimo dešimtmetį švenčiančiai sostinės Mokytojų namuose įsikūrusiai Vaikų ir jaunimo meno galerijai priklauso teatro studija „Aš ir Kitas”. Jos vadovė Nacionalinio dramos teatro aktorė Monika Bičiūnaitė prisipažįsta, kad jai didžiausias įvertinimas, kai vaikas ją laiko tiesiog drauge. Aktorė to ir siekia bendraudama su jaunaisiais artistais. Tų draugų šiuo metu teatro studijoje ji turi dvidešimt penkis, jie pagal amžių suskirstyti į dvi grupes. Pamokos vyksta du kartus per savaitę: vaidybos moko Bičiūnaitė, o scenos judesio – choreografė Edita Skundytė.

Mėnuo virto dešimtmečiu

Teatro studija „Aš ir Kitas” yra populiari tarp paauglių, o norinčiųjų joje mokytis vaidybos vis daugėja, tačiau iš pradžių buvo nelengva. „Su vaikais pradėjau dirbti, kai neturėjau jokio darbo kaip aktorė, – prisipažino Bičiūnaitė. – Kai pasiūlė šį darbą, labai nenorėjau, atrodė, jog esu beviltiška ir to niekad nesugebėsiu. Ėjau į studiją drebančiomis rankomis, nežinojau, ką su vaikais veikti. Maniau, kad užsibūsiu gal mėnesį, bet netikėtai tas mėnuo virto dešimčia metų.” Per tuos metus atsirado daug kūrybinių akcijų, projektų, miuziklas „Bebenčiukas”, spektaklis „Sniego karalienė”, o pernai gruodį žiūrovai pamatė spektaklį „Svečiuose pas save, arba „Pavažiavusios” pasakos”.

Sapnus dovanojo personažams

Pasak vadovės, spektaklio idėja kilo kalbant su vaikais apie jų sapnus. „Jau seniai man buvo įdomu, ką vaikai sapnuoja. Visada maniau, kad jie sapnuoja rožinius gražius sapnus, kupinus šviesių spalvų. Kai vaikai pradėjo pasakoti, supratau, kad jų pasaulis be galo įdomus, pradėjau jų sapnus užsirašinėti ir svarstyti, kaip visa tai būtų galima perkelti į sceną”, – prisiminė pašnekovė. Štai ir kilo mintis vaikų teatro studijos sapnus padovanoti žinomiems personažams, tokiems kaip Coliukė, Bjaurusis ančiukas, Aladino lempa, Kalėdų Senis, ieškantis vasaros, Raudonkepuraitė, Auksinė žuvelė ir kt. Vadovė pasiūlė vaikams rašyti etiudus ir kurti pasakas. Visus pasakojimus, istorijas siejo vienas personažas – Mergaitė su degtukais. „Mąsčiau, koks personažas galėtų išgyventi paauglystę, kuri yra visa ko koncentracija, kai kamuoja kompleksai, išgyvenama pirmoji meilė, neviltis, džiaugsmai, atradimai, kai nesusiorientuoji, kaip gyventi, o jau nori būti suaugęs. Kilo mintis, kad mergaitė su degtukais ir įkūnija visas šias problemas. Ji ieško šilumos, ja dalijasi. Todėl spektaklio siužetu tampa Mergaitės su degtukais sapnas, kuriame kaip kaleidoskopas sukasi įvairios istorijos, kol ji galų gale atsibunda”, – pasakojo Bičiūnaitė.

Spektaklį kurti Monikai padėjo nemažai žmonių, bet labiausiai norėtų dėkoti choreografei Skundytei ir aktoriui šokėjui bei kompozitoriui Tautvilui Gurevičiui. Šiais mokslo metais spektaklis „Svečiuose pas save…” jau vaidintas keturis kartus, pastarąjį kartą – Nacionaliniame dramos teatre. Taigi dramos studijos vaikai turėjo progą vaidinti tikrame teatre, ir visi tuo labai džiaugėsi.

Nebeliko pelytės

Vis dėlto šios studijos tikslas nėra kurti spektaklius ar auginti aktorius – labiau rūpi atskleisti vaikus kaip asmenybes. „Noriu, kad savo nežinojimą, kur dėtis, vaikai atskleistų čia”, – tikino vadovė. Pasak Bičiūnaitės, jai džiugu, kai paaugliai nesišlaisto gatvėmis, nevartoja narkotikų, o čia randa patrauklų užsiėmimą.

„Kai pradėjau lankyti studiją, – pasakojo studijos mokinė Laura Urbonavičiūtė, – buvau pilka pelytė, nors niekada tokia nenorėjau būti ir širdyje tokia nebuvau. Tai, kokia tapau lankydama šią studiją, yra didelis laimėjimas. Ankščiau niekada nebūčiau galėjusi prieiti prie žmogaus ir pasakyti: „Labas, koks tavo vardas.” Dabar tai darau visai nesivaržydama.”

Nebūtina tapti aktorium

„Kai ateina vaikai ir pasako, jog nori būti aktoriais, jiems sakau: „Esate tikri kvailiai, jei to norite.” Tai gyvenimo būdas,

kuris skirtas ne kiekvienam”, – tvirtino studijos vadovė.

Į studiją ateina daug vaikų, bet ne visi lieka, kai kurie ir atkrinta. Tai natūralu. Taip yra galbūt todėl, kad reikalaujama iš jų maksimalių dalykų, nes ir pati Bičiūnaitė yra didelė maksimalistė.

Vis dėlto teatro studijos mokiniai su humoru ir entuziazmu pasakojo apie vaidybą. Jie prisipažino nesantys visi draugai, bet tikrai draugiški. „Būna, kad susipykstam, bet muštynių dar nekilo”, – juokavo studijos dalyvė Ieva Juknaitė. Jau keletą metų šioje studijoje vaidinanti Laura Urbonavičiūtė teigė, kad jei kūrybinis procesas yra toks, kad tu būtinai turi susipykti, susipešti, vis tiek galop viskas išeina į gera.

Jauniesiems artistams vaidinant dažnai nutinka įvairių smagių ir baugesnių nuotykių. Laura pasakojo, kaip Islandijoje vaidindama lietuvaitę ji mėtė saldainius žiūrovams ir netyčia vienai merginai pataikė į akį. „O man per spektaklio premjerą išsijungė gitara, – pasakojo Herkus Preikštas, – tada paleido fonogramą, o aš skambinau neprijungta gitara.”

Vaidybos trauka

Kai kurie teatro studijos „Aš ir Kitas” dalyviai pasakojo, kad net atsigulę į lovą prieš miegą kiekvieną dieną pasvajoja apie aktorystę. „Pažiūriu kokį filmą ar serialą ir pamanau, o jeigu aš būčiau aktoriaus vietoj, kaip suvaidinčiau”, – prisipažino Herkus. Vis dėlto vaikų svajonės kartais tampa realybe. Viena auklėtinių Greta Radzevičiūtė šiuo metu įgarsina vaikišką filmuką, o Edita Malaškevičiūtė televizijos seriale „Nekviesta meilė” vaidina pagrindinio herojaus dukrą Vytę. Mergaitė įsitikinusi, kad tikrai bus aktorė. „Dabar atrodo, kad aš tik vaikas, bet tikrai žinau, jog būsiu aktorė”, – sakė Edita.