Krizės akivaizdoje pravertė ir rusiški keiksmažodžiai

Eksparlamentaras Egidijus Bičkauskas neslepia, kad prieš maištaujančius Kauno savanorius 1993 m. buvo parengtas jėgos panaudojimo planas, tačiau džiaugiasi, kad jo neprireikė

1993 m. rugsėjį Seimo Pirmininko pavaduotojas E.Bičkauskas vadovavo Prezidento sudarytai darbo grupei, kurios tikslas buvo pasiekti, kad į mišką pasitraukę ginkluoti savanoriai sugrįžtų į savo dislokacijos vietas. Savanoriai sugrįžo, darbo grupė netrukus baigė savo darbą ir buvo beveik pamiršta. Net ne visi Seimo laikinosios komisijos, tiriančios Juro Abromavičiaus žūties aplinkybes, nariai, kurie praėjusią savaitę kaip tų įvykių liudytoją apklausė E.Bičkauską, prisiminė buvus tokią darbo grupę. „Kauno diena“ paprašė buvusį parlamento vicepirmininką dar kartą prisiminti šios grupės veiklą ir indėlį nuslopinant pakaunės įvykių įtampą.

Kaltė būtų tekusi Prezidentui

– Liudydamas parlamentinėje komisijoje sakėte, kad idėja įkurti Prezidento darbo grupę, kuri imtųsi valdyti situaciją, kilo jums. Kodėl nepakako tuomet Seime jau sudarytos parlamentinės komisijos?

– Seimo komisija, kurioje, beje, aš taip pat dirbau, buvo sudaryta įvykio priežastims ištirti, tačiau ji neturėjo įgaliojimų reguliuoti tą situaciją. Antra, aš visuomet skeptiškai žvelgiau į laikinąsias Seimo komisijas, nes jose atstovaujamos įvairios politinės jėgos, kurių kiekviena stengiasi iš situacijos išpešti sau naudos. Ir jeigu situacija pakaunėje būtų tapusi nekontroliuojama, kaltė tektų ne Seimo komisijai, o Vyriausybei ir Prezidentui. Kai 1993 m. rugsėjo 16 d. vakare susirinkome Vyriausybėje, kur buvo priimtas politinių partijų, nepritariančių savanorių veiksmams, pareiškimas, kiek pamenu, pasiūliau įtakingam Lietuvos demokratinės darbo partijos nariui Justinui Karosui, kad Prezidentas, kaip aukščiausias šalies pareigūnas, imtųsi kontroliuoti ir normalizuoti situaciją.

Aš taip pat sakiau, kad vargu ar Prezidentas galėtų pats asmeniškai imtis šio darbo, nes nesėkmės atveju – situacija buvo pakankamai įtempta ir neaiški – visa kaltė kristų ant Prezidento institucijos.

Tada J.Karosas, kiek pamenu, paklausė, kas gi imsis atsakomybės. Atsakiau: jeigu norite, galiu imtis aš. Jeigu viskas baigsis gerai, tada visi laurai atiteks Prezidentui, jeigu ne – tada lėks mano galva. Jau kitą dieną buvo sudaryta Prezidento darbo grupė, kuriai nebuvo keliamas tikslas išsiaiškinti savanorių veiksmų priežastis, mes jų ir nesiaiškinome, bet buvo keliamas tikslas normalizuoti situaciją. Praktiškai per šešias dienas, aišku, bendradarbiaujant su kitomis institucijomis, tą pavyko padaryti.

Blogiausias scenarijus nesusiklostė

– Imdamasis šio darbo bandėte apskaičiuoti sėkmės procentus?

– Neskaičiavau. Visko galėjo būti. Kaip jau minėjau dabartinės parlamentinės komisijos posėdyje, buvo galvojama ir apie tai, kad jeigu situacija pakryps pačia blogiausia linkme, galbūt prieš savanorius teks panaudoti ir atitinkamą jėgą. Tuomet mes stebėjome situaciją ir stengėmės kontroliuoti savanorių ginklų sandėlius, kadangi buvo gauta signalų apie kitų savanorių junginių pajudėjimą iš dislokacijos vietų, buvo pareiškimų apie jų paramą Kauno savanoriams. Taigi, galėjo būti ir taip, ir taip. Ačiū Dievui, blogasis scenarijus nesusiklostė.

Man įstrigo vieno ministro tuomet pasakyta frazė: „Taip, mes nesunkiai galėtume įvykdyti tokią operaciją, bet bent pora aukų per ją būtų.“ Vėliau tas ministras pridūrė: „O tu įsivaizduoji laidotuves Kaune?“ Aš įsivaizdavau… Tokiu atveju atitinkama reakcija būtų kilusi ne tik Kaune, bet ir tarp savanorių kitose Lietuvos vietose.

– Jeigu vis dėlto būtų susiklostęs tas blogiausias scenarijus, kokios pajėgos būtų buvusios pasiųstos prieš miškan pasitraukusius savanorius?

– Manau, policija. Tuo metu policijos pajėgos buvo žymiai geriau organizuotos ir labiau kvalifikuotos negu tie patys savanoriai ar kitos ginkluotosios pajėgos. Bet dar kartą kartoju, kad apie tai buvo galvojama kaip apie patį kraštutinį variantą. Mane dėl to rengimosi naudoti jėgą vėliau labai kaltino, tačiau lygiai taip pat būčiau buvęs kaltinamas, jeigu jėgą būtų prireikę panaudoti, o mes tokiam scenarijui nebūtumėm pasirengę.

– Jonas Maskvytis šią savaitę tvirtino, kad nebūtų atsiradusi jėga, kuri būtų sutikusi eiti su ginklu prieš jo savanorius.

– Būtų. Be jokios abejonės, būtų.

J.Abromavičius – nevienareikšmė asmenybė

– Parlamentinės komisijos liudytojai šiomis dienomis labai skirtingai pasakoja apie J.Abromavičiaus santykius su į mišką pasitraukusiais savanoriais. Vieni teigia, kad jie tapo priešais, kiti – kad J.Abromavičius palaikė maištaujančiuosius ar net vėliau ir vėl ragino savanorius nepaklusti įsakymams.

– Nepamenu, kad būčiau asmeniškai susitikęs su J.Abromavičiumi, o telefonu bendravau tik nuo to momento, kai jis, kaip aš vadinu, buvo atsidūręs nemalonėje. Tada, kai veikė mano vadovaujama darbo grupė, aš bent iš savo informatorių žinojau, kad jis yra ne išėjusių savanorių pusėje. Ir tie faktai, kad jis buvo apstumdytas komendantūroje, o vėliau pasitraukė į VII fortą ir ten sukvietė jį palaikančius savanorius, rodo, kad jis nebuvo su išėjusiaisiais į mišką. Bet ar taip buvo nuo pat pradžių, aš negaliu pasakyti. Gal jie tik vėliau dėl ko nors susikirto ir jis tapo jų priešu? Neatmetu tokio varianto. Mano požiūriu, J.Abromavičius nėra vienareikšmė asmenybė.

– Ar jūsų vadovaujama darbo grupė palaikė kokius nors kontaktus su savanoriais, vedė derybas?

– Derybas vedė Seimo komisija. Mūsų darbo grupė laikėsi pozicijos, kad su maištaujančia ar protestuojančia kariuomenės dalimi, pavadinkime tai, kaip norime, kuri su ginklu paliko dislokacijos vietas, valstybė derėtis neturi. Ir mes jokių derybų su savanoriais betarpiškai nevedėme. Informaciją apie padėtį gaudavome iš tų pačių miške besilankančių Seimo narių, stebėjome savanorius kitais neviešais būdais. Jeigu nebūtų tų Seimo narių, būtume į savanorių tarpą infiltravę agentūrą ar veikę dar kitais būdais – vis tiek informaciją, be jokios abejonės, būtume gavę. Aišku, vyko ir radijo ryšio pasiklausymas – savanoriai miške turėjo racijas, – ir kas tiktai nori.

Žodžiu, mūsų darbo grupė su savanoriais nesiderėjo, tačiau savanorių reikalavimus žinojome ir priimtinais būdais stengėmės atsižvelgti į juos. Apie priimtus sprendimus informuodavome Seimo komisijos narius arba krašto apsaugos ministrą, žinodami, kad ta informacija savanoriams bus perduota.

Tolimuosiuose Rytuose įgyta patirtis

– Parlamentinės komisijos nariams sakėte, kad vis dėlto vieną kartą Jums asmeniškai teko bendrauti su J.Maskvyčiu.

– Su juo kalbėjausi vienintelį kartą rugsėjo 22 d., kai savanoriai iš miško grįžo į Kauną ir komendantūroje kilo visiems žinomas incidentas. J.Abromavičius jau buvo pasitraukęs į VII fortą, kai sužinojau, kas vyksta komendantūroje – atrodo, kad lyg ir jis man pranešė apie įvykius. Taigi, aš paskambinau į komendantūrą ir ten buvusio Seimo nario Nikolajaus Medvedevo paklausiau: „Kas jūs? Įkaitai?“ O atsakymas buvo: „O aš nežinau“. Seimo komisijos nariai visą laiką, galima sakyti, rizikavo savo gyvybe važiuodami pas savanorius į mišką. Nuo pat pradžių galvodavau apie variantą, ką reikės daryti, jeigu jie bus paimti įkaitais. Tada be jėgos panaudojimo neišsiverstum.

Po pokalbio su N.Medvedevu paprašiau, kad prie telefono būtų pakviestas J.Maskvytis. Mes su juo pakalbėjome, tiksliau, aš pakalbėjau naudodamas triaukščius rusiškus necenzūrinius žodžius, kurių išmokau tarnaudamas Tolimuosiuose Rytuose. Pamenu, tarnybos metu einu kažkur per tankų divizijos dalinio teritoriją ir matau, kaip divizijos vadas išrikiavęs auklėja karininkus. Nepameluosiu, kad iš dešimties žodžių jis ištardavo devynis keiksmažodžius, tačiau visi puikiai suprato, ką jis norėjo pasakyti. Panašiai buvo ir su J.Maskvyčiu – vargu ar dar kam nors iš parlamento pirmininko pavaduotojo lūpų teko išgirsti tokius žodžius. Tuo metu aš buvau pakankamai susinervinęs, kadangi savanoriai neįvykdė to, dėl ko su jais buvo sutarta. O sutarta buvo tai, kad jie iš miško išsiskirstys į Kauną ir Karmėlavą, tačiau vietoje to visi pasuko į Kauną ir užėmė komendantūrą.

Po mūsų pabendravimo telefonu J.Maskvytis pasakė, kad viskas tuojau bus sutvarkyta, o jis rytoj atvyks pas mane pasikalbėti. Bet nei aš tikėjau, kad jis važiuos, nei jis pats turbūt tikėjo, kad tą padarys. Aišku, neatvažiavo, bet tai ne taip jau ir svarbu.

Laukė, kol prasidės nesutarimai

– Kaip aiškėja, vieningi nebuvo ir į mišką išėję savanoriai. Ar tuo buvo naudojamasi bandant juos sugrąžinti atgal?

– Manau, kad skirtingi tų savanorių tikslai ir situacijos supratimas turėjo reikšmės išsprendžiant šią problemą. Žinodami tai mes stengėmės neforsuoti įvykių. Panašiai buvo su Sąjūdžiu – kai jis įsikūrė, visi buvome vieningi, visa tauta vieninga. Aš jau tuomet sakiau, kad mes visi esame vieningi Lietuvos nepriklausomybės klausimu, bet kai ateis laikas spręsti, kokia ta nepriklausoma Lietuva turi būti, tada prasidės rietenos. Taip ir atsitiko, išsikristalizavo dešinieji, kairieji, centras ir prasidėjo pjautynės tarp politinių partijų. Aš tikėjausi, kad tas pats bus ir tarp savanorių. Jeigu ilgesnį laiką to nebūtų įvykę, būtų buvę daromi tam tikri mūsų veiksmai, galbūt aštrinama situacija tarp jų, viduje.

– Dabar Seime veikiančios laikinosios komisijos, tiriančios J.Abromavičiaus žūties aplinkybes, posėdžiuose keliamos vis naujos šio tragiško įvykio versijos, skamba politiniai pareiškimai. Kaip manote, ar ši komisija sugebės galų gale prisikasti prie tiesos?

– Ne parlamentinės komisijos darbas tirti konkrečius nužudymo atvejus. Jie niekados to neištirs ir niekada neduos kategoriškos išvados. Antra vertus, gerai tai, kad komisija pagaliau bando išsiaiškinti politines priežastis to, kas įvyko pakaunės miške. Tačiau, jeigu ji aiškinasi tuos įvykius, tai komisijos uždaviniai turėtų būti formuluojami kitaip.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Politika su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.