Šįvakar 18 val. Šv.Jurgio bažnyčioje pirmąsyk nuskambės Vidmanto Bartulio kompozicija „Sodas”. Pagrindinę partiją kūrinyje grieš pasaulinio garso violončelininkas Davidas Geringas.
Idėja išauginti „Sodą” elektrinei violončelei, mišriam chorui ir simfoniniam orkestrui kompozitoriui V.Bartuliui kilo lygiai prieš metus. Kūrinio gimimą inspiravo violončelininkas D.Geringas, pernai vasarą sužavėjęs klausytojus atlikdamas S.Gubaidulinos „Saulės giesmę”. Kai talentingam kompozitoriui nestinga įdėjų, o talentingam atlikėjui smalsumo jas galutinai įkūnyti, visuomet reikia laukti gero rezultato.
– Kokiam žanrui pats kompozitorius priskiria savo ką tik pražydusį sodą?
– Tai ne koncertas violončelei, – įsitikinęs autorius, – ir jokiu būdu ne oratorija. Netgi dėl simfonijos pavadinimo būtų galima abejoti, kadangi orkestro sudėtis yra nedidelė: styginiai, trys pučiamieji, mušamieji ir fortepijonas. Mušamųjų taip pat nedaug, bet jie reikšmingi.
– Esu pastebėjusi, kad Jus labai vilioja prancūzų kalba. „Sodas” taip pat parašytas pagal prancūzų poeto eiles ir prancūzų dramaturgo tekstą.
– Ši kalba labai manęs netraukia ir nėra ji man beprotiškai graži. Tiesiog patiko A.Rembo eilės. Jis poeziją kūrė tik būdamas labai jaunas, kokius trejus ar ketverius metus, vėliau (o pragyveno netrumpą amželį) nesukūrė nė eilutės. Tai ne uždara, o atvira interpretacijoms poezija. Skaidri ir asociatyvi. Būna „sunkių” poetų, kurių eilės egzistuoja pačios savaime, jos nepasiduoda jokiam muzikiniam permąstymui. Šiuo atveju atvirkščiai, – galima kurti tarsi muzikos ir poezijos polifoniją. Šalia skaidrios A.Rembo poezijos dar pasirinkau keletą fragmentų iš Ž.L.Legarso pjesės „Tolima šalis”, tai sukonkretino „Sodą”, suteikė jam šviesiai liūdnos prasmės.
– „Sodas” – penktoji Jūsų premjera Pažaislio festivalyje. Visi anksčiau skambėję kūriniai, kaip ir šis, neapsieina be choro. Kas skatina nūdienos laikais rašyti simfoniją tokiai nepopuliariai (su choru) sudėčiai?
– Kauno choro profesionalumas. Choristai gali dainuoti bet kokio sudėtingumo muziką. Choras nebūtinai turi atlikti savo grynąją funkciją, jį galima traktuoti ir kaip orkestro dalį, choras gali susipinti su orkestru. Taip šįsyk ir atsitiko.
Norėčiau dar pridurti, kad visa „Sodo” partitūra užrašyta natomis, ją perskaityti gana lengva. Muzika sudaryta tarsi iš dviejų klodų: klasikinio, o gal veikiau barokinio, ir derminės serijos. Elektrinės violončelės partija nėra bravūriška ar virtuoziška, veikiau lyrinė, pasakojanti. „Sodo” muzikai būdinga rami laiko tėkmė, kūrinys pilnas nuojautų, neišsipildžiusių svajonių, atsiminimų. Tokį sodą, kuriame ramiai galime pabūti su mirusiais draugais, pasijusti beviltiškais aiškiaregiais, galvodami apie dar negimusius vaikus, juk turime visi.
Alina Ramanauskienė