Šeštadienį oras buvo palankus žvejams mėgėjams, todėl jie patraukė į gamtą autotransportu ar pėsti.
Grupė lydekautojų pasuko į Leitą, nes buvo girdėję, kad ten palyginti prieinami krantai. Ir beveik neapsiriko. Rami, rudeniška gamta. Nepasakysi, kad sausio antroji pusė bėga.
Ne vieną šimtą metrų mėgėjai upės krantais nuėjo ir ne vieną blizgę keitė. Ir jų triūsas buvo ne veltui. Atsirado laimingųjų, kurie ne vieną kilograminę lydekaitę priviliojo. Tai buvo džiaugsmo vyrams. Kalbų ir įspūdžių netrūko. Kitų laimikiai buvo kuklesni.
Maloniai nuteikianti aplinka kompensavo nesėkmes. Grįždami vyrai postringavo: gal reikėjo kitą vietą pasirinkti? Prisiminė posakį (ypač kurie nieko nepagavo): kimba ten, kur mūsų nėra…
Teko sužinoti, kad buvo ir tokių mėgėjų, kurie aplankė mokamus Laukuvos tvenkinius. Kibimas nelabai džiugino, bet buvo ir sėkmingų užmetimų. Ne visi grįžo tuščiomis. Kelios valandos, praleistos gamtoje, pailgino užsitęsusios žvejybos malonumus.
Dar tebekausto dėmesį Smiltynė. Tiesa, trukdė smarkūs vėjai, lietūs. Tada, žinoma, pakrantė buvo tuštoka. Bet ne visos praėjusios savaitės dienos buvo tokios negailestingos žvejams mėgėjams. Atkaklieji naudojosi ir palankesnėmis valandomis. Kibo stintos ir plekšnės – pagrindinis Smiltynės asortimentas.
Labai palankus stintautojams oras buvo pirmadienį. Tie, kas tą rytą kėlėsi Senojoje perkėloje, maloniai buvo nustebinti jau rytą gausiu žvejų būriu. Jie sėkmingai gaudė stintas, suvytas iš jūros, nes pūtė šiaurys, buvo stipri srovė. Malonu, kad ir plekšnės ieškojo masalo ir godžiai jį griebė.
Stebisi atkaklieji stintautojai, kad, pavyzdžiui, sutemus ir šviečiant elektros žibintams „agurkinės” tapo nebe tokios aktyvios, kaip anksčiau. Kas per reikalas? Gal laukia šaltesnių dienų? O tokias stintos mėgsta.
Audringi vėjai, aišku, išblaškė žvejus mėgėjus iš Malkų įlankos. Nemalonu žuvauti ten esant tokiems orams. Tikimasi, kad tokie „nesusipratimai” ilgai neužsilaikys.