Šūviai iš molinės patrankos

Rašytojas Ramūnas Kasparavičius premijų neskaičiuoja, laurų nedžiovina ir ant jų nemiega. Naujausios autoriaus knygos, į kurią sudėta vienuolika novelių ir vienas romanas („Molinė patranka”), pavadinimas – „Visų gražiausia”.

R.Kasparavičius rašo jau senokai, apie save vis primena eilėmis (rinkiniai: „Ramios saulės metai”, 1983; „Laimingiausias rugsėjis”, 1986; „Laukas arklys”, 1990), proza („Keturių sesučių darželis. Lietuvių Laimos teismas: romanai”, 1998), vertimais (periodikoje). Anot literatūrologės Loretos Mačianskaitės, jo „proza užima tik jai vienai priklausančią vietą lietuvių literatūroje. Kokia ta vieta, kol kas sunku pasakyti. Bet jo kūryba rodo, kad originalus lietuviškas postmodernizmas egzistuoja”. Ramūno Kasparavičiaus, šiukštu, netapatinkite su Kęstučiu Kasparavičiumi, kuris yra dailininkas ir taip pat rašo knygas. Vaikams.

„Pameni, ėjom abu ir patekom į nežinia kokius laukus, į nežinia kokius laikus, bet Lietuvoje. Tie laukai pasibaigė ten, kur snaudžia miškai, ir tai yra pati didžiausia poezija” (p. 163) – eilutės iš novelės „Valstietis bėga tamsią naktį” (ausyse „pasigirdo” P.Handke romano „Tamsią naktį išėjau iš tylių namų” pavadinimas) tarsi nurodo, kad knygos pasaulyje konkretus laikas neegzistuoja. Pasakojimas klostosi iš perpasakojimų ir legendų. Praeities ir dabarties laikas susipina individualiame laike, kuriame skamba įprasta ausiai kalba, inkrustuota litvakiškomis, lenkiškomis, rusiškomis, gudiškomis, dzūkų tarmės intonacijomis, netikėtais sąskambiais, „o retas žodis ar šnekamosios kalbos frazė vartojama kaip puošybinis elementas” (Vygantas Šiukščius). „Smarkiai decentralizuota Lietuvos istorinė atmintis, rašytinės kultūros tradicija ir folkloras tampa spalvingos bei kvapnios stilistikos formantais” (Vytautas Kubilius).

Eseistinius „nukrypimus”, šen bei ten įsiterpiančias fabulų nuotrupas ir „apžvalginius okupacijų metų škicus” apjungia ramus pasakotojo tonas, varijuojantis Vilniaus krašto istorinėmis realijomis, suvaldantis energingą šnekamosios kalbos kalnų upę, saugantis nuo iliustratyvumo ar buvusių įvykių komentavimo.

Kažkur tarpulaikyje gyvenantis veikėjas yra žemiškas ir sykiu mitinis kultūros herojus, absoliučiai laisvas ir įspraustas į tam tikras likimines pervartas, bet visada: ekstravagantiškas, veiklus, nenuspėjamas, žodžiu, – įvairus. Prieštaringas. Talpinantis savyje daugybę „aš”. Romane – tai Bono. Grojantis ir deklamuojantis juokdarys. Kalvio gizelis – „Heraklis”. „Artilerijos artistas” – molinės patrankos išradėjas. Prakeiktasis, pasmerktas mylėti moterį (savo Giltinėlę), kuri jo niekada nemylės.

Knygoje susipina fantazijos energija, aktyvumas ir žmogaus likimo statika. Pro spalvingą apvalkalą prasimuša išminties gelianti šviesa. Trumpiausia išmintis – „neapgaudinėk savęs”…

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.