Teismui – telefoninių sukčių byla

Šią savaitę Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokuroras surašė ir teismui nagrinėti perdavė kaltinamąjį aktą dėl vadinamų sukčiavimų mobiliuoju telefonu. Byloje dėl sukčiavimo, valstybės tarnautojo vardo pasisavinimo ir neteisėto mokėjimo instrumento panaudojimo finansinėms operacijoms inicijuoti kaltinimai pateikti 5 asmenims, dar 3 pasislėpusių asmenų ir mažiausiai vieno nenustatyto asmens atžvilgiu tyrimas atskirtas į savarankišką, minėti įtariamieji ieškomi. Dar 2 sukčiai buvo pagauti ir nuteisti anksčiau todėl, kad nukentėjusieji laiku susiorientavo ir apie mėginimus iš jų išvilioti pinigus laiku informavo policiją. Ėję paimti apgaule išgautų pinigų, kaltininkai buvo sulaikyti įvykio vietoje su tiesioginiais įkalčiais.

Pagrindinis bylos įtariamasis – ne kartą teistas M. U. – yra kaltinamas tuo, kad Marijampolės pataisos namuose atlikdamas už tyčinį nužudymą paskirtą laisvės atėmimo bausmę, pats arba per bendrininkus sukurstė ne mažiau kaip dar 10 asmenų – kartu bausmę atliekančius nuteistuosius ir laisvėje esančius asmenis – dalyvauti jo daromuose sukčiavimuose. Kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo vyriausiosios valdybos atlikto tyrimo duomenimis, M. U. skambindavo nepažįstamiems, dažniausiai garbaus amžiaus žmonėms, ir prisistatęs jų artimais giminaičiais arba policijos pareigūnu, meluodavo apie pašnekovų artimuosius ištikusias nelaimes. „Kaltinamasis dažniausiai sakydavo, kad eismo įvykio ar muštynių metu sužaloti žmonės ir aiškindavo, kad susitaikymui su tariamais nukentėjusiais reikalingi pinigai”, – nusikaltimo schemą trumpai apibūdino prokuroras Simonas Minkevičius. Pasak prokuroro, derybos paprastai buvo pradedamos nuo 3 tūkst. litų sumos, jei pasirinktos aukos sutikdavo, vėliau būdavo mėginama išprašyti daugiau, kalbėta tiek tariamo giminaičio, tiek pareigūno, o kartais net kelių pareigūnų, ir tariamo nukentėjusiojo vardu. Bylos duomenimis, kartais vieną iš vaidmenų telefonu atlikdavo bendrininkai – kartu kalintys nuteistieji, kurie taip pat per laisvėje esančius giminaičius ar pažįstamus organizuodavo apgaule įgytų pinigų pervedimą į nuteistųjų ar jų artimųjų sąskaitas, mobiliojo ryšio išankstinio apmokėjimo paslaugų įsigijimą ir pan.

M. U. bendrininkai – visi anksčiau teisti ir bausmes atlikę asmenys – kaltinami tuo, kad iš pataisos namų koordinuojami telefonu, eidavo pas nusikaltimų aukas ir apsimetę tariamų nuo jų artimųjų nukentėjusių asmenų giminaičiais paimdavo pinigus. Kitais atvejais, liepdavo pinigus pervesti į banko sąskaitas, atidarytas fiktyvių asmenų ar asmenų, kurie savo mokėjimo korteles buvo praradę ar perleidę nepažįstamiems asmenims, vardu. Pastaraisiais atvejais pinigai iš šių sąskaitų nedelsiant buvo paimami, naudojantis bankomatais.

Kaltinamajame akte teigiama, kad M. U bendrininkų grupės veika atitinka organizuotos grupės kriterijus, o kaltininkai nuo 2004 m. vasario iki 2005 m. spalio iš 18 nukentėjusiųjų įvairiomis valiutomis pasikėsino apgaule įgyti 78 tūkst. litų vertės turtą bei turtines teises, o faktiškai apgaule įgijo šiek tiek daugiau nei 66 tūkst. litų vertės turtą bei teisę naudotis 905 litų vertės mobiliojo ryšio paslauga.

Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokuroras Simonas Minkevičius davė kelis patarimus, kaip apsisaugoti nuo sukčiautojų telefonu.

Kaip elgtis žmonėms, kurie sulaukia tokių skambučių?

Primygtinai prašyčiau gyventojų nepasiduoti panašiems mėginimams juos apgauti. Sulaukus panašių skambučių, visų pirma, reikėtų susisiekti su tariamai į nelaimę papuolusiais artimaisiais. Prokuratūros turimais duomenimis, kaltininkai kartais tuo pat metu skambina ir žmonėms, apie kurių tariamas nelaimes praneša, tokiu būdu padarydami neįmanomą susisiekimą su artimaisiais. Jei rinkdami tariamai į nelaimę patekusio giminaičio telefono numerį girdite užimtumo signalą, susisiekite kartu su juo gyvenančiais asmenimis, kaimynais ar bent jau reikalaukite, kad tariamai į nelaimę patekę artimieji paskambintų iš savo telefonų, kad jūs galėtumėte matyti jų telefonų numerius.

Bet į sukčių pinkles patekęs asmuo gali naudotis numerio nerodymo paslauga, kas dar gali padėti demaskuoti apgavikus?

Tokioms veikoms yra būdinga tai, kad kaltininkai, apsimesdami nukentėjusiais asmenimis, kalba verkšlenančiu ar neaiškiu balsu, aiškina, kad jiems sužeistas veidas, todėl jie negali aiškiai kalbėti. Jei nesate tikras dėl giminaičio tapatybės, užduokite skambinančiajam keletą „kontrolinių” klausimų. Klausti galima tik apie jums dviems žinomus įvykius ar apie realiai nebuvusius faktus. Jei pašnekovai stengsis išvengti tiesioginių atsakymų – tai jau rimtas signalas, kad galima apgaulė.

Nepaisant jūsų patarimų, jei vis dėlto žmogui neramu ir jis ryžtasi pinigus duoti, ar po tokio sprendimo įmanoma užkirsti kelią nusikaltimui?

Jei visgi priimamas sprendimas pinigus perduoti, būtina reikalauti pinigų atėjusių asmenų dokumentų ir užsirašyti jų duomenis. Reikia reikalauti, kad jie savo ranka parašytų pakvitavimą apie atsiskaitymą. Tai palengvintų tyrimą, kai sukčiaujantys asmenys būtų nustatyti.

O kokio amžiaus aukos pasirenkamos?

Pastaruoju metu padažnėjo atvejų, kai apgaunami vaikai. Manau, kad mano išvardytus patarimus jiems turėtų išaiškinti tėvai. Be to, tiek vaikams, tiek pagyvenusio ir senyvo amžiaus žmonėms jokiu būdu nereikėtų pervedinėti pinigų į nepažįstamų asmenų sąskaitas. Kur kas racionaliau skambintojams pasakyti, kad pinigai bus pervesti į pagalbos prašančių artimųjų sąskaitas, kad jie patys galėtų pinigus pasiimti bankomate ir perduoti kam tinkami.

Ar gali tokiose situacijose padėti policija?

Turiu pasakyti, kad sprendimas nedelsiant kreiptis į policiją būtų geriausias.

Kaip policija turi reaguoti į tokius gyventojų skundus?

Policijos pareigūnai neturi spręsti pažeidėjų susitaikymo su jiems žalą padariusiais asmenimis klausimų. Dar daugiau – jie privalo registruoti visus nustatytus teisėtvarkos pažeidimus. Žmonės gali būti ramūs, – tais atvejais, kai įstatymai leidžia nepradėti proceso ar jį nutraukti šalims susitaikius, tai galima padaryti bet kurioje proceso stadijoje iki pat priimant nuosprendį, todėl nebūtina skubėti to daryti iš karto po įtartino pranešimo apie tariamą nelaimę. Geriau pirma susitikti su tais, kurių naudai prašomi pinigai. Įsidėmėtina, kad visais atvejais, kai skambina policijos pareigūnais prisistatantys asmenys ir prašo pinigų, tokiu būdu „stengdamiesi kažkam padėti”, yra daromas vienoks ar kitoks teisės pažeidimas, apie kurį reikėtų informuoti policiją ar prokurorą.

Teko išgirsti nusiskundimų, kad policijos pareigūnai kartais nereaguoja į tokius gyventojų pranešimus, aiškindami, kad žmonės dar nenukentėjo, todėl nieko blogo neįvyko. Kaip galėtumėte pakomentuoti?

Apie tokį pareigūnų elgesį prašoma raštu informuoti prokuratūrą, kurios veiklos teritorijoje yra policijos įstaiga. Policija privalo registruoti ne tik padarytus, bet ir daromus ar rengiamus nusikaltimus ir nedelsiant imtis priemonių juos užkardyti ir tirti. Policijos pareigūnų atsisakymas veikti, kol veika nėra baigta, yra šiurkštus policijos veiklą reglamentuojančių norminių aktų pažeidimas. Gavę tokį pranešimą prokurorai privalės spręsti pareigūnų atsakomybės klausimus.

Akivaizdu, kad kova su tokio pobūdžio nusikaltimais negali būti sėkminga be pačios visuomenės pagalbos. Informuodami teisėsaugos institucijas apie tokias veikas, gyventojai apsaugotų nuo jų ne tik save, bet ir savo artimuosius bei kitus, dažnai senyvo ar labai jauno amžiaus asmenis nuo negatyvių išgyvenimų dėl tariamai nukentėjusių jiems brangių žmonių, taip pat nuo dažno viso gyvenimo santaupų praradimo.