Fejerverkas

Kelių tūkstančių metų istoriją skaičiuojantys fejerverkai tapo neatskiriama šių dienų šventės dalimi. Pirotechnikos šou vis dažniau galima išvysti ne tik grandiozinėse miesto šventėse, bet ir privačiuose vakarėliuose.

Įspūdingu pirotechnikos šou prasidėjo ir šiųmetė Jūros šventė. Fejerverkai taip pat paskelbs jos pabaigą – sekmadienį finalinį koncertą vainikuos dienraščio „Klaipėda“ ir televizijos „Balticum“ dovana.

Fejerverkus žmonija sukūrė pati apie juos nė negalvodama. Pirmąja petarda tapo atsitiktinai į laužą įmesta bambuko lazdelė. Sprogimo sukeltas garsas buvo skirtas nubaidyti piktąsias dvasiais. Dabar pagrindinė fejerverkų misija sukurti grožį. Kuo fejerverkai įspūdingesni, tuo daugiau teigiamų emocijų pasisemia šventėje dalyvavę žmonės.

Baidė piktąsias dvasias

Fejerverkų istorija prasidėjo prieš daugiau nei 2 000 metų Kinijoje (~200 metų prieš mūsų erą), gerokai anksčiau nei prieš parako atradimą. Manoma, kad pirmąja petarda tapo atsitiktinai į laužą įmesta žalia bambuko lazdelė. Bambukai auga taip greitai, kad oras kartu su augalo sultimis lieka įkalintas augalo viduje. Kaitinamas oras ima plėstis, kol galiausiai susprogdina bambuko lazdelę su trenksmu. Pirmą kartą išgirdę tokį keistą garsą išsigando tiek žmonės, tiek naminiai gyvuliai. Kinai nusprendė, kad siaubingas garsas turėtų nubaidyti ne tik gyvuosius, bet ir piktąsias dvasias. Labiausiai buvo stengiamasi nubaidyti piktąją dvasią Nian, kuri neva rydavo javus ir žmones. Vėliau sproginėjančius bambukus imta naudoti naujų Mėnulio metų šventimui, o dar vėliau ir kitoms linksmoms šventėms paminėti. Ši tradicija tęsėsi dar gerą tūkstantį metų.

Patarė negaminti

Daugelis istorikų tiki, kad parakas pirmąkart buvo atrastas apie 600 – 900 metus. Labiausiai tikėtina, kad tokį atradimą padarė tuometiniai alchemikai, eksperimentuodami su sieros mišiniais ir kurdami tariamą nemirtingumo eliksyrą. Tuo metu alchemikai sudarinėdavo pavojingų mišinių sąrašus, kurių negalima kartoti. Tarp jų buvo ir toks elementų mišinys: siera, salietra, medus ir arseno disulfidas. Rašytiniuose šaltiniuose teigiama, kad toks junginys kaitinamas suliepsnodavo stipria liepsna, apdegindamas rankas ir veidus virš katilo palinkusiems alchemikams. Kartais toks pliūptelėjimas net išlydydavo katilą, kuriame mišinys buvo kaitinamas. Nepaisydami įspėjimų, kai kurie alchemikai susidomėjo būtent šiuo mišiniu ir ėmė jį tobulinti, siekdami padaryti ugnies pliūpsnį kuo stipresnį. Tačiau jų eksperimentiniai mišiniai nebuvo tokie galingi kaip šiuolaikinis parakas – jiems trūko salietros. Kinų alchemikai šį junginį pavadino „huo yao“, lietuviškai tai reiškia ugnies chemikalą.

Vėliau buvo pastebėta, kad „ugnies chemikalą“ subėrus į bambuko lazdeles ir įmetus į laužą, išsiskyrusios dujos suplėšydavo lazdelę į gabaliukus su daug didesniu trenksmu, nei įmetus vien žalią bambuko lazdelę. Taip gimė šiuolaikinių petardų protėvis. Bėgant laikui mokslininkai išsiaiškino, kad stipraus liepsnojimo priežastis yra salietra, kurios sudėtyje daug deguonies, kurį ji išskiria degdama. Kinai pastebėjo, kad sprogimo garsumas didėdavo priklausomai nuo įdėtos salietros kiekio.

Pritaikė karui

Kinai greitai suprato parake slypinčią žudomąją galią ir jau X amžiuje pradėjo naudoti šį sprogmenį kariniams tikslams. Buvo sukurta daugybė rūšių parakinių ginklų, tarp jų ir „ugnies strėlė“ – bambukinė lazdelė su paraku pririšta prie paprastos strėlės ir iššauta į priešą.

Tikrasis kiniškųjų sprogmenų tikslas buvo ne žudyti, o išgąsdinti priešus kurtinančiais trenksmais ir perkūniją primenančiais blyksniais. Didėjant sprogstamajai galiai buvo pereita prie kitos strategijos – paprasčiausiai susprogdinti priešus.

Apie 1200 metus kinai sugalvojo naują pramoginę petardą. Vietoj bambuko jie panaudojo kietą kartono cilindrą, kurio viename gale buvo palikta skylutė. Uždegta petarda imdavo skraidyti pažeme ir barstyti žiežirbas. Ši petarda buvo pavadinta „žemės žiurke“. Naują idėją greitai pasisavino ir karo pramonė. Tačiau čia „žiurkei“ buvo suteikti sparneliai ir petarda jau pakildavo į orą.

Pavadino kinų strėlėmis

Iš Kinijos keliautojai fejerverkus atgabeno į Vakarus. Legendos pasakoja, kad Markas Polas atvežė fejerverkus iš vienos savo kelionių po Kiniją ir kitas rytų šalis 1292 metais. Musulmoniškas šalis fejerverkų darymo paslaptys pasiekė jau VII amžiuje. Arabai raketas pavadino kinų strėlėmis.

Seniausią įrašą apie paraką Europoje mums paliko britas Rogeris Beikonas (1214-1294). Būdamas pranciškonų vienuoliu jis tyrinėjo mišinį, beveik analogišką šiandieniniam parakui. Jis išmoko išgryninti žemėje randamą salietrą ir padarė paraką dar stipriau sprogstančiu. Suvokęs, kad jo atradimai sukels daugybę mirčių ir karų, jis viską užrašė tam tikru kodu. Vis dėlto kiti mokslininkai taip pat rado būdų gryninti salietrą ir pradėjo tikrą karinę revoliuciją.

Populiariausi buvo „fontanai“

Kartu su parako ginklais Europoje išpopuliarėjo ir fejerverkai. Renesanso laikotarpiu italai ėmėsi gaminti fejerverkus kaip atskirą meno rūšį. Buvo sugalvota į paraką įmaišyti metalų dulkių ir anglies, kad sprogimai danguje įgautų auksinę ir sidabrinę spalvas. Dar italai sukūrė specialias kasetes su sprogstamųjų medžiagų mišiniu, kuris sprogdavo pasiekęs aukščiausią skrydžio tašką. Panašias kasetes buvo sugalvoję ir kinai. Vis dėlto įspūdingiausi išliko antžeminiai fejerverkai. Pirotechnikai atrado, kad, subėrus lėčiau degantį paraką į tūtelę su atviru galu, ši pliūptels žiežirbomis, primenančiomis fontano purškiamą vandenį. Taip šis fejerverkas ir buvo pavadintas fontanu. Raketinius fejerverkus pritvirtinus prie ant ašies pakabinto rato, šie greitai jį išsuka ir ore sukuria šviesos apskritimą. „Fontanais“ buvo puošiami paminklai, pastatai ir pilys ypatingų iškilmių metu.

Apie 1500-1700 metus populiariausiu fejerverku tapo „drakonas“. Didžiulė drakoną primenanti konstrukcija būdavo kimšte prikemšama „fontanų“, raketų, petardų, kurios sukeldavo įspūdį, kad drakonas alsuoja ugnimi. Dažnai du tokie „drakonai“ būdavo pastatomi vienas prieš kitą ir imituodavo kovą.

Ore rašė žodžius

Nuo 1730 metų Anglijoje fejerverkų pasirodymai pradėti rengti ir plačiajai visuomenei. Iš smulkių raketėlių būdavo rišami junginiai, kurie pirotechnikams suteikė galią ore užrašyti degančius žodžius ar sudaryti nesudėtingus piešinius.

Atradus Naująjį žemyną, ten atkeliavo ir fejerverkai. 1777 metais liepos 4 dieną praėjus metams nuo JAV Nepriklausomybės deklaracijos pasirašymo, šventė buvo palydėta fejerverkų, kurie neva įkvėpė jaunuoliams ryžto ir patriotizmo.

Beveik tūkstantį metų vienintelės fejerverkų spalvos buvo oranžinė iš juodojo parako ir balta iš smulkintų metalų. Tačiau apie 1830 metus Italijoje buvo išmokta šaudyti raudonus, žalius, mėlynus ir geltonus fejerverkus. Spalvotų fejerverkų pradininkais laikomi italai. Jie į įprastą sprogstamąjį mišinį ėmė maišyti įvairias metalų druskas. Vario druskos darė fejerverkus mėlynus, bario – žalius ir panašiai.

Kuria profesionalai

Dabar be fejerverkų neįsivaizduojama nė viena šventė. Daugelį fejerverkų Lietuvoje organizuojančios bendrovės „Blikas“ direktorius Gytis Lagunavičius pasakojo, jog fejerverkais dažnai vainikuojamos ne tik miesto ar didelių bendrovių šventės, bet ir garbingi pavienių žmonių jubiliejai.

Pirotechnikos pasiekimai stebina. Žmonės gali grožėtis ne tik įspūdingomis spalvomis žaižaruojančiomis petardomis, bet ir specialiaisiais efektais – „purslojančiais kriokliais“ bei „fontanais“.

G.Lagunavičius patikino, jog fejerverkai niekada nebūna tokie patys. Žmones džiuginantį vaizdą kuria daugybė savo srities profesionalų. Jie parenka spalvų derinius, sprogimų ritmą derina su muzika.

Siekdami sukurti kuo įspūdingesnius fejerverkus, profesionalai tarpusavyje varžosi jau kelerius metus vykstančiame Baltijos šalių fejerverkų čempionate. Tokiose varžytuvėse jie demonstruoja ne tik savo sugebėjimus, bet ir pasisemia patirties.

Tona sprogmenų

„Bliko“ direktorius teigė, jog šiemet įspūdingiausias fejerverkas nušvietė Vilniaus Vingio parko padangę per televizijos LNK dešimtmečio koncertą. Įspūdingų fejerverkų būta ir pajūryje. Anot G.Lagunavičiaus, brangiausias ir didžiausio susidomėjo sulaukęs fejerverkas pokšėjo per Klaipėdos 750 metų jubiliejaus šventę. Dažnas dar prisimena įspūdingus pirotechnikos šou per Palangos vasaros sezono atidarymo šventę. Fejerverkų grožis ir gausumas priversdavo liepsnoti jūrą.

Vieną didžiausių uostamiestyje fejerverkų sekmadienį klaipėdiečiams dovanos ir dienraštis „Klaipėda“. Jis vainikuos Jūros šventės finalinį koncertą. Apie 5 minutes truksiančiai petardų liūčiai bus panaudota beveik tona sprogmenų.

Virginija Spurytė

Žygimantas Pauliukevičius

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Įvairenybės su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.