Uosto kapitonas Viktoras Lukoševičius Jūros šventės išvakarėse džiaugėsi: „Gražus pavadinimas – Jūros šventė! Bet ši šventė skirta ne vien tik jūrai. Ji skirta ir mums, Klaipėdos gyventojams. Norėtųsi, kad žmonės į širdį įsileistų jūrinę dvasią, visus suartinančią ir vienijančią”.
Uosto kapitonas savo darbo kabinete stovėjo prie lango ir rūkė „Camell”. Mandagiai atsiprašę, jog vėluojame, krestelėjome į odinius minkštasuolius. Po kelių minučių ant stalo garavo kava.
„Atvirai prisipažinti? – pradėjo jau penktus metus uostui vadovaujantis V. Lukoševičius. Linktelėjau galvą. – Jei ne ta jūros romantika, šios profesijos gal ir nebūčiau pasirinkęs. Paskutinius septynerius metus dirbu krante. Bet šiandien nesu tikras, jog vieną dieną į galvą nešaus mintis išplaukti jūron.”
Tikėjausi pamatyti kapitoną su barzda ir pypke dantyse.
Svarbiausia, kad jis būtų asmenybė ir turėtų tai, – pirštu stuksena į galvą. – O jūsų išvardytos įvaizdžio detalės – stereotipai. Mada diktuoja savas taisykles ir šiandien vadinamoji trijų dienų barzdelė yra madinga. Bet, mano galva, vyras privalo rasti laiko barzdą nusiskusti.
Bet pypkė, ūsai ir barzda kuria romantišką kapitono įvaizdį, dėl kurio moterys alpsta.
Gal, – susineria rankas. – Tada išsiaiškinkime, nuo ko moterys alpsta: nuo vyro ar barzdos. Kad alptų nuo vyro, turi jį gerai pažinti. Jei alpsta tik jį pamačiusios, kažkas ne taip, – šypteli ir prisidega naują cigaretę.
O jūs pypkę rūkote?
Kartais. Bet mieliau renkuosi cigaretes.
Kuri klastingesnė: jūra ar moteris?
Nė vienas vyras, jūrininkas ar ne, moters dar neperprato. O jūrą… – atsidūsta. – Mes, jūreiviai, jūrą suprantame geriau. Tiesa, ji turi daug veidų, bet, atiduodamas jai savo metus, išmoksti ją pažinti, nuspėti, prognozuoti. Apie moteris to pasakyti negaliu, – šypteli.
Kartą pabuvęs karo lauke, kareivis mintimis vis grįžta į tas dienas. Ar jūros šauksmas jūreivius irgi persekioja visą gyvenimą?
Negaliu atsakyti už visus. Bet noras eiti į jūrą mane lydės iki karsto lentos.
Vadinasi, Džekas Londonas, Hermanas Melvilis ir kiti rašytojai meilės jūrai savo romanuose nė kiek neidealizavo.
Tikra tiesa, – prisitraukia peleninę. – Jei kalbėsime apie rašytojus, tai mūsų šalis bus tikra marinistinė valstybė tada, kai turėsime bent vieną gerą marinistą – žmogų, kuris parašys gerą romaną apie jūrą.
Jam reikės išmaišyti pasaulio vandenis, kad parašytų gerą romaną.
Suprantama, tam reikalinga patirtis, kuri ateina dešimtis metų paaukojus jūrai. Juk ir Džekas Londonas laive šveitė puodus, kol parašė „Jūrų vilką”.
Bet Lietuvai netrūksta poetų, apdainavusių jūrą. Paulius Širvys net kelerius metus žvejybiniu laivu išplaukdavo iš Klaipėdos uosto.
Bet jis daugiau dainavo apie beržą… – šypteli. – Tegul nepyksta rašytojai, tačiau tvirtai sakau: gero romano apie jūrą Lietuvoje dar niekas neparašė.
Uosto kapitonas taria lemiamą „taip” arba „ne” į uostą įleisdamas ar išleisdamas laivus. Ar būtų kilęs triukšmas, jei vienam didžiausių pasaulio kruizinių laivų „Constellation” įplaukti būtumėt paprieštaravęs?
Tokį mano sprendimą jie būtų galėję apskųsti teismui. Todėl kiekvieną „taip” arba „ne” turiu kompetentingai argumentuoti.
Ar naktimis ramiai miegate? Tokia atsakomybė.
Pripratau. Be to, jau turiu patirties. Per vieną dieną tokių aukštų pareigų neužimsi. Dešimt metų dirbau kapitono padėjėju, kol pasiūlė vienam užkopti ant kapitono tiltelio.
Tarybiniais metais kapitonus skirdavo Maskvoje sėdintis ministras. Jis įsakymą pasirašydavo po to, kai per dešimt dienų pakartotinai buvo išlaikomi disciplinų, dėstytų Makaravo vardo aukštojoje jūreivystės mokykloje (dabar akademija), valstybiniai egzaminai. Būsimus kapitonus egzaminavę žmonės tikrindavo ne tik teorines žinias, bet ir praktinius įgūdžius.
Būti kapitonu – ne tik garbė ir atsakomybė. Tai – ir požiūris į darbą. Kapitonas – ne autobuso vairuotojas ar traukinio mašinistas. Jis – žmogus, kuris jūroje pasikliauti gali tik pačiu savimi. Už nugaros niekas nestovi ir nesufleruoja – daryk taip ar kitaip.
Kritinėje situacijoje, davęs įgulai komandą palikti skęstantį laivą, kapitonas jį apleidžia paskutinis. Kaip, prieš suteikiant kapitono laipsnį, patikrinti, kad žmogaus turės tiek drąsos, jei prireiks?
Kad kapitonas pirmasis neiššoktų per bortą, jaunų žmonių, ką tik baigusių jūreivystės mokyklas, į šias pareigas niekas neskiria. Prieš suteikiant kapitono laipsnį, kandidato darbas stebimas, vertinami jo priimti sprendimai, analizuojama, ar sugebės atlaikyti psichologinį krūvį.
Pažįstu net keletą kolegų, kurie dėl psichologinės įtampos atsisakė šio laipsnio.
Ar pasiūlymas apginti kapitono vardą jus nustebino?
Tai buvo sąmoningai siektas tikslas.
Ar jaunystės metais jūra irgi buvo tikslas?
Giminėje buvo jūrininkų. O stichija susižavėjau dar mokyklos suole. Kartu su draugu apie tai svajojome. Deja, jam pasirinkti jūrininko profesijos neleido sveikata, o aš ryžausi. Buvau įsikalęs į galvą: „Man reikia jūros”.
(Kabinete suskambo telefonas. Viktoras pakėlė telefono ragelį. Po kelių sekundžių, išklausęs pranešimą, sukomandavo: „Duok komandą… Pasakyk, jog tai uosto kapitono įsakymas…”)
Ar gali kapitonas būti tolerantiškas?
Gali, – padėjęs telefono ragelį, grįžo į senąją vietą. – Jis pirmiausia yra žmogus, o tik po to – kapitonas. Bet jei kalbėsime apie tarnybą, santykius laive, žodis „tolerancija” netinka. Ten dominuoja vienvaldystės principas.
Žinoma, pasitaiko laive intrigėlių, pagudravimų. Bet uždaroje erdvėje problemos sprendžiamos operatyviau, greičiau surandamas kompromisas.
Gyvenimas laive turi savas taisykles. Gal ir žmonės, po kelis mėnesius praleidžiantys jūroje, laive yra kitokie nei krante?
Krante tu gali turėti daug veidų – vienoks būti šeimoje, kitoks – su draugais, dar kitoks – darbe. Gali nugyventi visą gyvenimą, ir tavęs niekas nepažins. Laive veidmainiauti negalima. Be to, kapitonas pats renkasi savo įgulą ir stengiasi ją išlaikyti kuo pastovesnę. Kiekvieno kapitono svajonė – turėti tokią įgulą, su kuria ir atostogauji, ir kartu grįžti po atostogų į laivą. Vos ne didesnę gyvenimo dalį praleidus su įgula, ji tampa tokia artima – tarsi šeima.
Auksė Bogužaitė
„Vakarų ekspresas”