Komisija užversta prieštaringais liudijimais

Europarlamentaras Vytautas Landsbergis neigia skatinęs savanorius 1993 m. maištauti ir mano, kad šiuos jų veiksmus inspiravo Rusijos specialiosios tarnybos

Vakar parlamentinei komisijai, tiriančiai Juro Abromavičiaus žūties aplinkybes, liudijęs V.Landsbergis kitus liudytojus, kurie teigė, kad jis galėjęs būti Kauno savanorių maišto organizatorius, išvadino melagiais.

Situacija buvo grėsminga

Vakarykščiame parlamentinės komisijos posėdyje ir vėl daugiausiai dėmesio buvo skirta 1993 m. rudenį vykusiam Kauno savanorių maištui ir politikų vaidmeniui. Pirmojo vakar komisijos nariai išklausė eksparlamentaro Egidijaus Bičkausko, kuris 1993 m. vadovavo Prezidento Algirdo Brazausko sudarytai darbo grupei padėčiai valdyti ir normalizuoti.

E.Bičkauskas pasakojo, kad į Altoniškių mišką netoli Kauno, kur savo stovyklavietę buvo įkūrę savanoriai, važiavo kalbėtis įvairių politinių pažiūrų politikai. „Susidarė įspūdis, kad kiekvienas antklodę tempė ant savęs”, – sakė eksparlamentaras.

Pasak liudytojo, nors Seime dėl pakaunės įvykių buvo sudaryta komisija, kuriai vadovavo Nikolajus Medvedevas, tačiau savanoriai patys išsirinko, su kuo iš tos komisijos sutinka bendrauti, o kitus jos narius „išbrokavo”. „Manęs tame sąraše nebuvo”, – sakė E.Bičkauskas.

Savanorių išėjimą į mišką E.Bičkauskas įvertino kaip labai grėsmingą situaciją, kuri kasdien darėsi vis grėsmingesnė. „Viskas prasidėjo nuo asmeninių Jono Maskvyčio problemų, kai jis savavaldžiaudamas keletą kartų pašaudė Kaune, taip pat ir į policininkus. Jam buvo skirta kardomoji priemonė – suėmimas, bet jis suimtas nebuvo. Tada jis savo problemas įvilko į politinį rūbą, o tuo pasinaudojo politikai”, – kalbėjo komisijos liudytojas.

Išeiti iš miško neparagino

Paklaustas, kas inspiravo savanorių nepaklusnumo akciją, E.Bičkauskas atsakė klausimu: „Jūs norite, kad aš įvardyčiau V.Landsbergį?”. Paaiškinęs, kad jo vadovaujama darbo grupė užsiėmė tik konfliktinės situacijos sureguliavimu, tačiau jos priežasčių ar aplinkybių netyrė, E.Bičkauskas atsisakė spėlioti, ar patikimi ankstesnių komisijos liudytojų parodymai, kad savanoriai klausė tuometinio Seimo opozicijos lyderio V.Landsbergio nurodymų.

Tačiau E.Bičkauskas, kaip ir kai kurie anksčiau komisijai liudiję asmenys, patvirtino, kad vienas iš savanorių kuopų vadų Alvydas Pangonis važiavo į Vilnių pas V.Landsbergį pasitarti, ar savanoriai turėtų palikti mišką ir grįžti į dislokacijos vietas. Po A.Pangonio susitikimo su V.Landsbergiu savanoriai pasiliko miške.

E.Bičkauskas tvirtino, kad V.Landsbergio buvo prašoma, kad jis padarytų viešą pareiškimą ir paragintų savanorius baigti šią akciją, tačiau tuometinis opozicijos lyderis atsisakė tai padaryti. „Jeigu V.Landsbergis dar rugsėjo 17 d. tegul nebūtų nuvažiavęs į mišką, tačiau garsiai pareiškęs, kad nereikia juokauti su Lietuvos likimu, jie būtų išėję iš miško”, – teigė eksparlamentaras.

Vėliau V.Landsbergis komisijos nariams pareiškė: „Norėčiau žinoti, kas yra tie žmonės, kurie kreipėsi į mane prašydami padaryti pareiškimą.” Jis taip pat tvirtino, kad „E.Bičkauskui irgi pasitaiko susipykti su atmintimi”. Europarlamentaras tikino negalėjęs daryti tokių pareiškimų dėl politinių sumetimų, nes tuomet politiniai priešininkai būtų tai interpretavę taip, lyg jis iš pradžių savanoriams įsakė žygiuoti į mišką, o vėliau įsakė iš jo pasitraukti.

Galima kelti dešimt versijų

Kalbėdamas apie kitus aktyviai tuometiniuose įvykiuose dalyvavusius dešiniuosius politikus Saulių Pečeliūną bei Algirdą Patacką, E.Bičkauskas atmetė galimybę, kad jie galėję būti savanorių maišto organizatoriai. „Jie galėjo dalyvauti, bet ne vadovauti. Jie, pridėkite ir E.Bičkauską, kad jie neįsižeistų, yra per mažo kalibro paukščiai. Jų politinis svoris per mažas”, – teigė liudytojas.

E.Bičkauskas vakar taip pat mįslingai užsiminė, kad pakaunės įvykių metu toje teritorijoje buvo užfiksuotas GRU (Rusijos karinės žvalgybos – KD) radijo stočių veikimas. „Nesakau, kad rusai kažką ten darė, bet GRU racijos veikė”, – teigė liudytojas.

Apie J.Abromavičių E.Bičkauskas komisijai papasakoti galėjo ne itin daug. Pasak jo, su Kauno savanorių rinktinės štabo vadu jam teko bendrauti tik savanorių maišto metu, o vėliau ryšys nutrūko. Apie J.Abromavičiaus susprogdinimą 1997 m. sausio 31 d. jis žinąs tik tiek, kiek ir kiti Lietuvos žmonės.

E.Bičkauskas teigė nesąs tikras, ar išties 1993 m. savanorių maištas yra kaip nors susijęs su J.Abromavičiaus mirtimi, ir pabrėžė, kad parlamentinė komisija, tiek daug dėmesio skirdama pakaunės įvykiams, gali eiti ir klaidingu keliu. „Aš suprantu, kad jums, kaip politikams, naudingiau nagrinėti šią versiją”, – sakė E.Bičkauskas.

Pasak E.Bičkausko, kurio biografijoje yra ir darbo prokuratūroje laikotarpis, galima būtų iškelti bent dešimt J.Abromavičiaus žūties versijų, tarp kurių galėtų būti net versija „Ieškokite moters”.

Vieta – grožinės literatūros lentynoje

Į komisijos posėdį atvykusiam V.Landsbergiui teko neigti ankstesnių liudytojų žodžius, kad jis gali būti pagrindinis savanorių maišto arba, kaip įvardijo pats V.Landsbergis – akcijos, – organizatorius. Daugiausiai aitrių žodžių kliuvo jo oponentui, buvusiam krašto apsaugos sistemos vadovui Audriui Butkevičiui, anksčiau pareiškusiam, kad V.Landsbergis ir kiti dešiniosios opozicijos atstovai stengėsi savanorius paversti savo politikos įrankiu.

„Siūlau labai atsargiai žiūrėti į A.Butkevičiaus žodžius. Jis dažnai meluoja. Melas jam yra tiesiog sportas ar toksai kūrybinis bandymas. A.Butkevičių galite pasidėti į grožinės literatūros lentyną”, – sarkastiškai kalbėjo europarlamentaras.

Pasak V.Landsbergio, paties A.Butkevičiaus veiksmai tuomet buvo „labai keisti ir greičiau provokuojantys negu taikantys”. V.Landsbergis kritiškai įvertino ir tuometinio generalinio prokuroro Artūro Paulausko vaidmenį, teigdamas, kad jo kalbos apie tai, kad savanorių maištą reikėtų užgniaužti jėga, turėjo „kurstomąjį poveikį”.

„Generalinė prokuratūra vartojo žodžius „ginkluota gauja”. Tuo norėta parodyti savanoriams, kad jie įvaryti į kampą ir nebeturi kur trauktis”, – sakė europarlamentaras.

Lietuvoje kartotas išbandytas scenarijus

Savo pasakojime V.Landsbergis leidosi į to meto geopolitinės situacijos įvertinimus ir pareiškė, kad savanorių maištas ar tilto per Bražuolės upelį susprogdinimas, ypač jeigu tuomet būtų buvę tranzitiniu traukiniu į Kaliningradą vykstančių žmonių aukų, būtų naudingas tik Rusijai. „Už visų tų įvykių stovėjo Rusijos interesas ir Rusijos slaptųjų tarnybų veikla”, – sakė V.Landsbergis.

Jis teigė, kad prieš šiuos veiksmus Lietuvoje Rusijos specialiosios tarnybos panašius scenarijus jau buvo įvykdžiusios Gruzijoje ir Azerbaidžane, kada vietinių jėgų padedamos sugebėjo į valdžią sugrąžinti buvusius sovietinius nomenklatūrininkus, palankius Rusijai.

V.Landsbergis neneigė, kad buvo susitikęs su A.Pangoniu, tačiau tikino, kad šio susitikimo metu tik dar kartą pakartojęs savo nuomonę, kad savanorių maištas yra nenaudingas Lietuvai.

V.Landsbergis sakė asmeniškai nepažinojęs J.Abromavičiaus ir suabejojo anksčiau komisijai liudijusios Kristinos Sudžienės žodžiais, kad 1997 m. žiemą buvo pagaliau įvykdytas dar 1993 m. rudenį Stanislovo Adomonio savanoriams duotas žodinis įsakymas nušauti J.Abromavičių, kai savanoriai iš miško sugrįš į Kauno rinktinės štabą.

„J.Abromavičiaus laikysena tomis dienomis buvo prieštaringa, bet tai aiškintis jūsų komisijos darbas. Ar turėjo pagrindą į mišką išėję savanoriai juo nepasitikėti, ar jų pyktis galėjo būti toks ilgas – ketveriems metams. Mano nuomone, tai nerealu”, – sakė V.Landsbergis.

Savanoriai bijojo netekti ginklų

V.Landsbergio nuomone, savanorių aistras smarkiai pakurstė 1993 m. rugsėjo 16 d. J.Abromavičiaus pasirašytas įsakymas namuose laikomus ginklus sutelkti į specialias saugyklas. „Savanoriai suprato, kad netekę ginklų jie bus iššaudyti kaip kiškiai nusikaltėlių, su kuriais konfliktavo”, – aiškino europarlamentaras.

Pasak jo, įsakymas surinkti ginklus, po kurio kilo didelis savanorių nepasitenkinimas, atsirado „kažkaip keistai – ne iš centro, o Kaune”. V.Landsbergio nuomone, toks įsakymas tuo metu galėjęs būti speciali provokacija, nesusipratimas arba klaida.

V.Landsbergiui teko paaiškinti ir apie savo santykius su buvusiu parlamentaru ir savanoriu Algirdu Petrusevičiumi, kuris 1996 m. pagal konservatorių sąrašą buvo išrinktas į Seimą. Generalinė prokuratūra buvo įtarusi A.Petrusevičių prisidėjus prie J.Abromavičiaus nužudymo, tačiau pernai, pritrūkusi įkalčių, buvo priversta nutraukti eksparlamentaro baudžiamąjį persekiojimą šioje byloje. Tačiau A.Petrusevičius pernai buvo nuteistas už neteisėtą ginklų laikymą.

Pasak V.Landsbergio, 1996 m. į Seimą kartu su konservatoriais pateko keturi Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos nariai – A.Petrusevičius buvo vienas iš jų. Europarlamentaras tikino neprisimenąs, ar jam teko bendrauti su A.Petrusevičiumi iki minėtų rinkimų.