Šią savaitę paaštrėjusi trintis valdančiojoje koalicijoje parodė, kad Lietuvos vairą savo rankose turinčios politinės jėgos neturi nei noro, nei galimybių susitelkti rimtam valstybiniam darbui. Smulkmeniški kivirčai dėl įtakos ne tik erzina padorios politikos vis labiau besiilginčią visuomenę, bet ir gali tapti priedanga, po kuria slypinčios labai svarbios Lietuvos energetikos problemos, tame tarpe ir tos, kurios randasi dėl Kremliaus rankomis suniokotos „Jukos”, bus sprendžiamos už uždarų durų.
Valdančioji dauguma Seime, paskendusi rietenose dėl antraeilių dalykų, išėjo atostogų, taip ir nesuformulavusi Vyriausybei aiškesnės laikysenos „Mažeikių naftos” problemų atžvilgiu. Skandalinga, tačiau nė vienas Seimo komitetas nesivargino bent kiek įsigilinti į besiklostančią situaciją, tik Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas pasiuntė Vyriausybei trumpą raštelį, jog reikėtų neužmiršti ir nacionalinio saugumo aspektų. Tenka priminti, kad opozicijos siūlymas uždarame NSG komiteto posėdyje išklausyti premjerą, VSD atstovus, ūkio, užsienio reikalų ministrus buvo be jokių skrupulų atmestas. Pastarieji įvykiai rodo, kad Lietuvos vyriausybė ir ją suformavusi Seimo dauguma yra kaip niekada anksčiau silpna, turbūt silpniausia per visą nepriklausomos Lietuvos valstybės laikotarpį, pavargusi nuo vidinių įtampų, todėl labai palanki Kremliaus vykdomai taip vadinamai energetinei politikai Lietuvoje įgyvendinti. Pavargimą bei silpnumą rodo ir pastaroji premjero replika viename iš interviu, jog jis esą laukiąs, kada jį atleistų ir jam leistų pailsėti. Tai skamba keistokai, žinant, kad laukia labai atsakingi darbai.
Didžiausia atsakomybė už tokią padėtį tenka A. Brazauskui ir nė kiek ne mažiau – A. Paulauskui, aukščiausiems dabartinės valdančiosios koalicijos pareigūnams, vadovaujantiems dviems svarbiausioms konstitucinėms Lietuvos institucijoms. Šie politikai ir pareigūnai, kurių priedermė telkti visas politines jėgas, tame tarpe ir opozicines (mes esam valstybininkai ir esame pasirengę diskutuoti ir dirbti kartu su valdančiąja dauguma būtent šioje srityje), kad rastųsi kiek galima daugiau tarpusavio supratimo ir kad ieškotume geriausios išeities kraštui, atvirkščiai, – linkę slėpti priimamus sprendimus ne tik nuo savo kolegų, bet ir nuo visuomenės. Manau, kad tokia taktika yra ypač naudinga Kremliaus remiamam „Gazpromui”, kuris, kaip žinome, yra nusitaikęs į „Mažeikių naftą”.
Lietuvos gi vienintelis ginklas naujajame Maskvos spec. tarnybų kare už įtaką „Mažeikių naftai”, „Būtingei”, o ateityje galbūt ir „Klaipėdos naftai” yra kiek įmanoma didesnis skaidrumas, atvirumas, plačios diskusijos tarp politinių jėgų ir su visuomene.
A. Brazausko laikysena leidžia manyti, kad jis ir jo artimiausia aplinka jau apsisprendė „atsiduoti” „Gazpromui”. Čia, matyt, socialdemokratų ir Darbo partijos interesai visiškai sutampa. Neatmesčiau galimybės, kad lemiami patarimai V. Uspaskich atsistatydinti taip pat galėjo ateiti iš jo šeimininkų „Gazprome”, juk pasišiukšlinęs, bet poste tebesilaikantis ūkio ministras V. Uspaskich tikrai neprisidėtų prie „sėkmingos” baigties „Gazpromui” perimant „Mažeikių naftą”.
Kas kita – lietuvis A. Brazauskas. Jis „Gazpromui” ne mažiau savas nei V. Uspaskich, – prisiminkim, kad dar prieš ateidamas į premjero postą, berods, 2001 m., skandalingai lankė bičiulį Babykiną iš to paties „Gazprom” Maskvoje ir, beje, apsiėjo be Vyriausios tarnybinės etikos komisijos dėmesio.
A. Brazausko išankstinis palankumas „Gazpromui”, kurio jis net nebandė slėpti, daro didelę žalą investiciniam klimatui ir yra visiškai nepriimtinas įprastoje tarptautinėje investuotojų paieškos praktikoje.
Šiandien, beje, A. Brazauskui iš esmės vienam palikta visų sprendimų dėl „Mažeikių naftos” teisė. Netgi teisė sprendimus priiminėti visiškai slaptai, neieškant jokių alternatyvų, dėl jų nediskutuojant ir dėl jų nerengiant debatų netgi su Seimo dauguma. Dėl tokios situacijos didžiausia atsakomybė tenka Seimo pirmininkui A. Paulauskui, turinčiam visas galimybes organizuoti rimtą Vyriausybės parlamentinę kontrolę. Beje, Konstitucijos 67 str. tiesiogiai nurodo, kad „Seimas & prižiūri Vyriausybės veiklą”. O Seimas visiškai nusišalino nuo esminių šiandien iškylančių problemų sprendimo. Per visą šį laikotarpį nuo praėjusių rinkimų, kai buvo suformuota nauja Vyriausybė, nei viename komitete, nei vienoje struktūroje Seime nebuvo iš esmės svarstomas energetikos klausimas, išskyrus tą skandalingą atvejį, kuomet pats A. Brazauskas Seimo posėdyje nustebo pamatęs Vyriausybės ataskaitoje kažkokius tekstus, atrodo, surašytus Valstybės saugumo departamento ranka.
Natūraliai kyla klausimas – kodėl? Kodėl A. Paulauskas šalinasi šių klausimų sprendimo ir nebando vykdyti parlamentinės kontrolės. Matyt, tas uoliai kuriamas A. Paulausko – „valstybininko” įvaizdis slepia visai kitokį turinį.
Paradoksalu, bet iš esmės „Mažeikių nafta” nebeturėtų būti didelių politinių aistrų objektu, nes tai nebėra jokia strateginė įmonė, tik verslo objektas, nešantis gerą pelną, mokantis mokesčius į biudžetą. Apsirūpinimas benzinu lengvai įgyvendinamas ir be šios įmonės. Jeigu mes šios įmonės nebūtume paveldėję iš sovietmečio, gyventume nė kiek ne blogiau, netgi, sakyčiau, turėtume mažiau problemų. Tačiau gamykla yra, joje dirba keli tūkstančiai žmonių. Jos svarba yra ir socialinė – jeigu jos nebūtų, darbo netektų keli tūkstančiai žmonių, ant biudžeto vėl pakibtų paskolų našta. Tačiau svarbi ir rizikinga nacionalinio saugumo požiūriu ji taptų tuo atveju, jei ją pradėtų kontroliuoti Kremlius per savo valdomą „Gazprom”. Kodėl? Todėl, kad ji taptų politiniu įrankiu, todėl, kad tokio tipo įmonių verslas ne visada skaidrus. Lietuvoje tai gali dar labiau padidinti korupcijos lygį. Ne paslaptis, – kalbu, kaip Nacionalinio saugumo komiteto narė, – kad per tiesiogiai Rusijos valdžios valdomas energetikos įmones Rusija vykdo ir specialiųjų tarnybų užduotis. Ši aplinkybė dabartinių įvykių pasaulyje kontekste yra labai svarbi, todėl Vyriausybė ir Seimas, prieš priimdami sprendimus, turėtų itin glaudžiai bendradarbiauti su Valstybės saugumo departamentu, Prezidento institucija.
Kokie galėjo ir vis dar galėtų būti Seimo sprendimai dėl būsimų permainų „Mažeikių naftoje”? Aš jau nekalbu apie raginimus kuo greičiau nagrinėti naują energetikos strategiją plačiąja prasme.
Seimas kurio nors komiteto lygmenyje galėtų nustatyti aiškius kriterijus, kuriais remdamasi Vyriausybė galėtų pasirinkti „Mažeikių naftos” šeimininkus iš galimų kandidatų.
1. O pagrindiniai kriterijai turėtų būti ne vien pinigų suma, siūloma už akcijas, ne vien galimybė apsirūpinti žaliava, bet ir kaip pati būtiniausia sąlyga – tos kompanijos, kuri rengiasi valdyti „Mažeikių naftą”, skaidrumas, sugebėjimas vykdyti vakarietišką vadybą, griežti įsipareigojimai visiškai atsiriboti nuo bet kokių bandymų dalyvauti Lietuvos politikoje, maksimaliausias nepriklausomumas nuo Rusijos valdžios įtakos. Tokius kriterijus atitinkančios Rusijos įmonės galėtų ir turėtų dalyvauti perimant „Mažeikių naftos” valdymą.
2. Seimas galėtų parengti įstatymų pataisas, kad būtų uždrausta su energetika susijusioms užsienio kompanijoms remti Lietuvos politines partijas, o lobistinę veiklą, kurios, be abejo joms reikės, jos turėtų vykdyti tik per registruotus ir skaidriai, viešai dirbančius lobistus. Svarstytina, ar tokios pat nuostatos neturėtų būti taikomos visoms su energetika susijusioms įmonėms?
3. Stambusis energetikos verslas turėtų būti kiek įmanoma labiau atribotas nuo žiniasklaidos verslo. Tuo, manau, turėtų būti suinteresuoti ir žurnalistai, kurie nori dirbti laisvai ir skaidriai.
Neteko girdėti, kad energetikos problemos iš esmės ir giliai būtų nagrinėtos ir viename svarbiausių Seimo Europos reikalų komitete. Paradoksalu, bet Baltijos šalių ir Europos Sąjungos energetinė priklausomybė nuo Rusijos šiandien labiau rūpi užsienio ekspertams, – tai rodo Mokslų akademijos surengtas seminaras, – negu pačiai Lietuvos valdžiai. Seminare iš Seimo daugumos tebuvo vienas socialdemokratas. Keista, ten buvo daugiausiai Tėvynės sąjungos atstovų, lyg mes Seime turėtume daugumą. Kokias diplomatines priemones yra numačiusi Lietuvos valdžia, kokie premjero vizitai, pokalbiai su ES valstybių vadovais dėl energetikos problemų buvo ar yra numatyti jo darbotvarkėje? Apie tai nežino niekas, o užsienio ekspertai pataria būti itin aktyviems Europos Sąjungoje – kelti problemas, kurios mums iškyla, veikti ne tik per Briuselį, bet ir per tas valstybes, kurios vykdo kitokią politiką ir tiesiogiai bendradarbiauja su Rusija. Kad ir per Vokietiją, Prancūziją. Kokie buvo premjero žingsniai šiuo aspektu? Mes negirdėjome. Jam užsienio politika neįdomi, jis yra ūkininkas, statybininkas. Šitokia pozicija mūsų netenkina.
Taigi, svarstyti, diskutuoti yra apie ką. Deja, ši valdančioji dauguma dirba visiškai priešingai – diskusijų nėra, sprendimai priiminėjami slaptai, visuomenė neinformuojama, politinės jėgos netelkiamos bendram darbui, kad grėsmės, įvardintos Vyriausybės ataskaitoje ir patvirtintos Seime, būtų įveiktos.
Nustebino Darbo partijos atstovės, europarlamentarės Onos Juknevičienės protrūkis. Kritika premjero atžvilgiu labai teisinga – visa tai ne kartą buvo kalbėjęs, net ir tais pačiais žodžiais, opozicijos lyderis A. Kubilius. Malonu, kad Darbo partijos atstovai atidžiai skaito ir vertina opozicijos kritiką, tačiau Ona Juknevičienė, kritikuodama premjerą, užmiršta, kad jos partija yra pati didžiausia ir įtakingiausia Seime, o investicijų plėtros, krašto ekonominės raidos srityje Darbo partija kaip tik ir užima bene svarbiausią – ūkio ministro – postą. Beje, prieš savaitę Vyriausybė pritarė Investicijų programos patikslinimui ir negirdėjau, kad kuris nors Darbo partijos ministras būtų prieštaravęs, teikęs alternatyvą, ką nors pasiūlęs daryti kitaip.
Rusijos Teisingumo ministerijos laiškas Lietuvos teisingumo ministerijai dėl operacijų su „Jukos” akcijomis uždraudimo
Žinoma tik tiek, kad laiške Rusija remiasi Teisinės pagalbos sutartimi. Laiškas yra slepiamas nuo visuomenės. Kažkodėl mūsų Teisingumo ministerija nusprendė dokumentą nuslėpti ir nekomentuoti galimų reagavimo variantų iki Vyriausybės vadovo atostogų pabaigos, užuot leidusi svarstyti teisinei Lietuvos visuomenei. O premjero A. Brazausko pirminė reakcija – net negavus laiško, aimanuojant, kad teks prašymą vykdyti – buvo iš esmės klaidinga ir naudinga tik Rusijai. Atkreiptinas dėmesys į svarbią nuostatą, įtvirtintą 1992 metų sutartyje: „18 straipsnyje „Atsisakymas teikti teisinę pagalbą” sakoma: „Teisinė pagalba neteikiama, jeigu jos teikimas gali pakenkti Susitariančiosios šalies, kuriai pateikiamas prašymas, suverenitetui ar saugumui arba prieštarauja pagrindiniams jos įstatymų principams.”
Toks Rusijos prašymas būtų visiškai nepriimtinas, nes „Jukos” byla yra politinė. Manau, kad mūsų vyriausybė supranta aplinkybes, kuriomis buvo sudaužyta „Jukos”, o, be to, tai prieštarauja LR pripažįstamam nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos principui. Taigi nėra taip, kaip A. Brazauskas iš anksto pasakė, kad mes keliam rankas prieš tokį Rusijos Teisingumo ministerijos prašymą. Aš kviesčiau visuomenę, taip pat ir teisinę visuomenę, teikti pasiūlymus mūsų Vyriausybei, kaip ji turėtų reaguoti į šią situaciją. Tema tikrai verta diskusijų.
Už ką Kazimira Prunskienė gauna Rusijos titulus?
Mūsų frakcijos nariai kreipėsi į K.Prunskienę, kad ji pati inicijuotų visų dokumentų, esančių Ypatingajame archyve ir susijusių su jos asmeniu, viešinimą, tačiau atsako nesulaukėme. Abejotinu teismo sprendimu buvo pakeistas požiūris į jos ryšius su KGB. Aš vis dėlto manyčiau, kad tie dalykai yra susiję su „titulais”. Ne kiekvienam Rusija juos teikia. Matyt, atsilyginant už uolų darbą Rusijai per tuos 15 metų titulas ir buvo suteiktas. Aš tik taip galiu vertinti. Ar jos darbas naudingas Lietuvai, turi spręsti žmonės. Man atrodo, kad ne. Aš jau esu kalbėjusi, kad dokumentų Ypatingajame archyve yra ne tik iš sovietmečio laikotarpio, yra įdomių dokumentų, kurie sudėti į vieną knygelę apie K. Prunskienės veiklą 1991 metais. Tai – santykiai su Kliugeriu, kelionės į Vokietiją, bandymai kurti opoziciją ir pan. Jie, matyt, taip pat gulė į sprendimus teikiant titulus.
Po to, kai „krito” R. Paksas, kai iš dalies „krito” Viktoras Uspaskich, kas gi kituose prezidento rinkimuose bus Rusijos kandidatai į Lietuvos prezidentus? Rusija visada turėjo savo kandidatų. Ar tai bus K. Prunskienė, ar tai bus nauji žmonės?
Rasa Juknevičienė,
Seimo Nacionalinio saugumo komiteto narė