Ar politikai kalti dėl J.Abromavičiaus mirties?

Tokie kaltinimai yra baisūs

Algis Čaplikas, Seimo Liberalų ir centro sąjungos frakcijos narys:

– Iš Seimo laikinajai komisijai liudijusios Kristinos Sudžienės žodžių galima suprasti, kad Juro Abromavičiaus nužudymo užsakovas yra Tėvynės sąjunga. Tik taip, o ne kitaip galima suvokti liudytojos žodžius.

Aš negaliu pasakyti, ar politikai iš tikrųjų kalti dėl J.Abromavičiaus mirties, nes tą turi nustatyti tyrimo komisija, tačiau toks kaltinimas Lietuvos politinei partijai yra žiaurus. Aš sutinku ir suprantu, kad mūsų politinė sistema iš tikrųjų yra su visokiomis nuodėmėmis, tačiau kaltinimų politinei partijai žmogžudystės organizavimu dar nebuvo – tai peržengia visas ribas. Tos partijos vadovas, tai yra konservatorių lyderis Andrius Kubilius turėtų atsakyti, galėjo taip būti ar ne.

Turiu priminti, kad patys Tėvynės sąjungos lyderiai ne kartą sakė, kad kai kuriais atvejais nereikia teismo, pakanka politinio įvertinimo. Štai, komisija pradėjo tyrimą, liudininkai pradėjo kalbėti. Ir jeigu komisija baigs darbą bei bus padarytas politinis įvertinimas, tokie kaltinimai, tegul ir be juridinių pasekmių, yra baisūs.

Nenoriu to išsakyti kaip priekaišto, tačiau gerokai anksčiau šią istoriją turėjo ištirti teisėsaugininkai – prokuratūra ir specialiosios tarnybos. Suprantu, kad daugelio tarnybų tuomet dar nebuvo arba jos dar tik kūrėsi. Tad nors dabar tokie faktai turėtų būti patikrinti ir patvirtinti arba paneigti. Politikų kaltę galiu įžvelgti ir dėl to, kad jie taip ilgai tylėjo. Bet, matyt, ateina laikas kiekvienam negeram dalykui iškilti į viešumą ir dabar mes turime gauti atsakymus, ar tai yra teisybė ar šmeižtas. Jeigu tai yra šmeižtas, tada konservatorių vadovybė turėtų liudytoją, kuri tai pasakė, paduoti į teismą. Jeigu jie to nedarys, jie pripažins, kad tai yra faktas.

Kodėl tokių dalykų neatskleidė pirmoji Seimo komisija J.Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti? Prisiminkime, kas tuomet buvo valdžioje. Be to, daugelio faktų dar nebuvo žinoma. Šiandien šituos kaltinimus turi pagrįsti ne tik Seimo komisija, bet ir teisinės institucijos. Ir gintis turi patys konservatoriai, tegul jie dabar patys paneigia, kad to nebuvo, nors liudytojas, gyvas žmogus, tą pasakė. Aš neturiu pagrindo ta liudytoja netikėti. Aš viliuosi, kad ši komisija sugebės atlikti jai pavestą darbą.

Tai galėjo būti pavienių asmenų sprendimai

Algimantas Salamakinas, Seimo Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos narys:

– Aš dirbau toje pirmoje komisijoje, kuriai vadovavo konservatorius Sigitas Kaktys. Tada buvo sudaryta darbo grupė šiems politiniams reikalams ištirti. Atvirai pasakysiu, tuomet man kilo įtarimas, kad vieno iš buvusių Valstybės saugumo departamento (VSD) darbuotojų nužudymas negalėjo įvykti be politikų įsikišimo. Aš nenoriu pasakyti, kad kažkas iš labai aukštų tuometinių politikų dūrė pirštu ir pasakė: imkite ir nužudykite J.Abromavičių. Bet, matyt, tokios užuominos iš politinių struktūrų galėjo būti, bent jau politikai nesustabdė nei šio nusikaltimo, nei tilto per Bražuolės upelį ar „Lietuvos ryto” redakcijos susprogdinimo, o gal net ir pastūmė į nusikalstamą veiklą tuos žmones, kurie tai atliko.

Nusikaltimus įvykdę žmonės elgėsi lyg fanatikai. Gerai atsimenu tą savanorių, kuriems vienas politikas buvo kaip Dievas, išėjimą į miškus. To politiko pavardės aš neminėsiu. Ir jeigu jis jų nesustabdė, jie galėjo imtis bet kokių teroristinių veiksmų.

Pamenu, kaip tuometinis generalinio prokuroro pavaduotojas Artūras Paulauskas ateidavo į mūsų komisiją ir šnekėdavo tarsi puse lūpų. Kai likdavome dviese, jis man tada sakydavo: kai matau, kad jūsų darbo grupėje sėdi žmonės, kurie gal ne tiesiogiai, bet tam tikra kita prasme yra prisidėję prie šito reikalo, aš jūsų komisijai galiu kalbėti tik pusę to, ką žinau. Tad, baigėsi Seimo kadencija, baigėsi ir tos mūsų komisijos veikla. Baigėsi niekuo, nes toks ten ir darbas – pasakysi daugiau ir iš karto žinos tie, kurie galbūt buvo prisidėję prie šito nužudymo.

Aš tikiuosi, kad dabartinė komisija nuveiks daugiau. Praėjo tam tikras laiko tarpas, ūgtelėjo politinė kultūra, mažiau bijo ir tos struktūros, kai reikia pasakyti daugiau tiesos negu buvo tuomet sakoma, ir aš esu įsitikinęs, kad naujoji komisija pasakys, kas tada vis dėlto įvyko. Man tik gaila, kad tiriamas vien J.Abromavičiaus nužudymas.

Manau, kad šiame kontekste turėtų būti tiriamas ir Bražuolės tilto sprogdinimas, ir „Lietuvos ryto” redakcijos pastato sprogdinimas, nes esu įsitikinęs, kad tai vieno ir to paties tąsa.

Jeigu komisijos liudytojos kaltinimai pasitvirtintų, negalima sakyti, kad tai visos partijos kaltė. Esu tikras, kad tokie nusikaltimai neplanuojami partiniu – tarybos, prezidiumo ar dar kokiu nors lygiu. Bet tai galėjo būti pavienių asmenų sprendimai. Net jeigu tai labai aukštas asmuo, net jeigu partijos pirmininkas, negali būti kaltinama visa partija, atsakyti turi tie, kurie nusikaltimą inicijavo ar prie jo prisidėjo.

J.Abromavičiaus mūsų partijos žmonės nepažinojo

Rasa Juknevičienė, Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos narė:

– Išgirdusi komisijos liudytojos žodžius, nenustebau, nes ji tai viešai pareiškė nebe pirmą kartą. Be to, ji yra liberaldemokratų atstovė Kaune ir, man atrodo, kad ji taip vykdo politinius užsakymus. Kaltinimai tokie absurdiški, kad sunku net ką nors komentuoti. Sveiku protu negali suvokti, kad kokia nors partija apskritai priimtų sprendimus ką nors nužudyti. Jos liudijimai dėl 1993 m. įvykių, susijusių su savanoriais, jos peršama nuomonė yra tokia pat, kokią bandė piršti tuometinė propaganda.

Vytauto Landsbergio ir tuometinio Sąjūdžio žmonių laikysena buvo tokia, kad jokiu būdu negalima leisti tokių provokacijų. Nuo pat pirmų minučių V.Landsbergio reakcija į pakaunės įvykius buvo ta, kad tai yra veiksmai tų, kurie nori Lietuvoje išprovokuoti susirėmimus. Tokiu būdu, Lietuvos siekių įstoti į NATO fone valstybei būtų buvusi padaryta didelė žala. Į ginkluotą konfliktą kaip tik stūmė tokie žmonės kaip Audrius Butkevičius ir tuometinis generalinis prokuroras. Jeigu prisimintumėme ir tuometinio Kauno prokuroro pasisakymus, tai pamatytume, kad buvo siūloma panaudoti jėgą prieš tuos savanorius, o ne situaciją išspręsti taikiai. O tokio žmogaus, kaip J.Abromavičius, mūsų partijos žmonės apskritai net nepažinojo, mes net akyse nesame jo matę. Tad toks mūsų sureikšminimas yra labai savotiškas ir keistas dalykas.

Labai svarbu pabrėžti, kad J.Abromavičiaus klausimo iškėlimas Seime yra susijęs su Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto atliktu VSD veiklos tyrimu ir gana principinga konservatorių laikysena. Manau, kad, ko gero, VSD, dalyvaujant kokiems nors politikams, galbūt tiems, kurie inicijavo šitos komisijos sudarymą Seime, ir buvo bandoma sukurpti tokią kompromituojančią medžiagą ir anksčiau ar vėliau šią tokią primityvią kortą išmesti.