Animaciniame miuzikle „Linksmosios pėdutės” Nikolė Kidman (Nicole Kidman) įgarsino Normą Džin, pingvinuko Mamblo mamą. Apie pingvinuką trumpai būtų galima pasakyti, kad jis šeimoje buvo kitoks: gimęs tarp balsingų imperatoriškųjų pingvinų, nesugebėjo išdainuoti nė natelės. Užtat stepavo žavingai. Nikolei ši situacija gerai pažįstama.
Ji nuo vaikystės svajojo tapti aktore, nors jos tėvas buvo medikas, mama – feministė, protėviai – stambūs australų žemvaldžiai ir gyvulių augintojai. Kitaip nei Norma Džin, Kidman motina paklusdavo dukters norams ir netgi leido jai mesti mokyklą sulaukus 16 metų.
Ar Jums nenuobodu Nešvilyje po daugybės metų, praleistų aukštuomenėje?
Aš seniai norėjau „įsilįsti žemėn”, bet vis nepavykdavo. Nešvilyje (Tenesio valstija. – Aut. past.) jaučiuosi kaip su kambarinėmis šlepetėmis. Susidomėjimas, kurį vietiniai gyventojai man rodo, labiau draugiškas nei įkyrus. Tiesa, paparacai iš Los Andželo ir Londono mane pasiekia ir čia. Bet rytais aš jaučiu dėkingumą už tai, kad esu gyva, o tai aiškus laimės požymis.
Jūs tikite meile?
Taip, aš tikiu meile ir tuo, kad ji valdo pasaulį. Meilė žadina viltį. Dabar aš jaučiuosi taip, tarsi būčiau pabudusi po žiemos miego ir visas gyvenimas prieš akis. Man patinka gyventi paprastą gyvenimą Nešvilyje, kurį mes su vyru Kitu paliekame tik esant būtinybei.
Mėgstate puošti savo namus?
Anksčiau mėgdavau, dabar ne. Mano ir Kito namuose viskas labai paprasta. Aš išmokau būti kukli.
Jums patinka būti ištekėjusiai?
Labai sunku kurti santykius su vyru, kai esi dvidešimties. Vyresnieji pataria: neskubėkite tuoktis! Bet jauni mes nieko neklausome. O paskui subręstame ir jau pažįstame save. Ne visada užtenka ryžto pripažinti, jog esame įsimylėję, ir leisti kitam žmogui valdyti tave. Bet aš esu vieno vyro moteris, ir žinau, kad šeimyninis gyvenimas – tai kompromisas. Man patinka būti ištekėjusiai.
Amerikiečiai labai stebėjosi, kad po skyrybų su Kruzu jūs nesikreipėte pagalbos į psichoterapeutą.
Kiekvieno žmogaus gyvenime yra kokia nors paslaptis. Būna, kad ji atsiskleidžia, kai susiklosto aplinkybės. Aš tikrai nejaučiu noro atskleisti savo gyvenimo paslaptį. Todėl pasirinkau ne savianalizę, o darbą: daug filmavausi ir mezgiau romanus tik su kino herojais.
Kur jūs susitikote su Kitu Urbanu pirmą kartą?
Vienoje apdovanojimų ceremonijoje Australijoje. Aš ne iš tų moterų, kurios pirmos pradeda pažintį. Juo labiau kad tuo metu man visiškai nesinorėjo su kuo nors dalytis savo gyvenimu. Bet Kitas – tai likimas.
Kaip laikosi jūsų vaikai?
Jie labai „praturtėjo” pastaruoju metu, aš turiu galvoje, kad dabar jie turi dvi šeimas (praėjus keturiems mėnesiams po Kidman vedybų Kruzas vedė Keitę Holms. – Aut. past.) Taigi jie dabar skirsto savo laiką abiem. Izabelė – labai miela mergaitė, nors jai per savo trylika metų teko daug išgyventi. Bet ji labai kilni. Dabar jai pereinamasis amžius, ir vienas Dievas žino, ką ji iš tikro galvoja. Mane ramina tai, kad ji mąstanti ir gili asmenybė. Aš ja labai didžiuojuosi.
Jūs griežta mama?
Ne, nes aš pati nemėgstu disciplinos. „Dabar tu turi papietauti, o po dviejų valandų eiti miegoti”, – aš nekenčiu šito. Kai mes buvome Niujorke, mano sūnus vienuoliktą valandą vakaro pasiūlė: „Eikime valgyti picos!” Aš atsakiau: „Eime”. Ir pati galiu pasakyti: „Ropškitės ant sofos, žiūrėsime blogą filmą.”
Ar vaikai į jus kuo nors panašūs?
Taip, jie irgi ką nors daro, – o galva debesyse. Dukra, kaip ir aš, labai išsiblaškiusi. Aš galiu bet kur pamiršti savo paltą, rankinę, raktus. Klausiu Belą: „Kur tavo švarkelis?” – „Oi, aš jį pamečiau!”
Ar dar ketinate turėti vaikų?
Taip, aš labai norėčiau turėti su Kitu vaiką. Kartais įsivaizduoju save Fidžio saloje, einu pakrante su paprasta suknele, palaidais plaukais, o šalia vaikai, daug vaikų: mano pačios, jų draugai, giminaičiai, o patys mažiausi kabinasi man į sijoną…
Holivude vėl kalbama, kad jūs nėščia.
Tai man sako, kad aš per liesa, tai pastebi, kad pastorėjau, ir ne šiaip sau. Prieš porą dienų man paskambino mama ir klausia: „Tu nėščia?” Sakau: „Ne, tu tokią naujieną sužinotum pirmoji”, ir mudvi pradėjome juoktis.
Praėjusiais metais dirbote dviejuose naujuose filmuose – animacinėje muzikinėje komedijoje „Linksmosios pėdutės” ir dramoje „Dianos Arbus portretas”. Greitai žiūrovai jus išvys dar penkiuose filmuose…
Praėjusiais metais aš dirbau tik tris mėnesius. Peržengęs tam tikrą amžiaus ribą, imi suprasti, kad pasaulyje kur kas daugiau įdomybių, nei tau atrodė anksčiau. Aš mokausi gaminti taitietiškus valgius, skaitau John’o Maxwell’o Coetzee romaną „Lėtas žmogus”, paskui noriu perskaityti Charles’o Frazer’o „Trylika mėnulių”, rašau apsakymus, dirbu su Kalifornijos universiteto dėstytoju, nes noriu gauti filosofo diplomą. Tiesa, mano tėvai iki šiol klausia: „Kada tu ketini įgyti brandos atestatą?”
Dianos Arbus, fotografavusios žmogaus prigimties išsigimimus, vaidmuo buvo vienas iš sudėtingų moters vaidmenų jūsų galerijoje.
Vyras mano, kad aš, atvirkščiai, pernelyg paprasta – sąžininga, tiesmuka, atvira. Jis pasakė: „Aš noriu apsaugoti tavo sielos nuogumą.”
O ką jis sako dėl kūno nuogumo? Kai kuriuose šio filmo epizoduose jūs apsinuoginate.
Aš tikiu, kad aktorystė – tai menas. Ir jeigu nuogumas ir meilės scenos būtinos filme pasakojamai istorijai, aš sutinku.
(Kidman atšaukė visus interviu Los Andžele apie filmą „Dianos Arbus portretas”, kai sužinojo, kad jos vyrą Kitą Urbaną Nešvilyje ištiko alkoholizmo recidyvas. 10-ąjį praėjusio šimtmečio dešimtmetį ji vaidino Londono teatre erotinėje pjesėje „Žydras kambarys” kartu su britų aktoriumi Ainu Glenu. Nikolė ir Ainas į sceną išeidavo nuogi. Netrukus po to, kai nuotrauka iš spektaklio buvo publikuota spaudoje, T. Kruzas padavė skyrybų prašymą. – Aut. past.)
Kaip jūs pasiruošiate vaidmeniui?
Mano „namų darbą” galima pavadinti emociškai technišku. Filmuojant aš nesistengiu suartėti su kūrybine grupe, nes iš prigimties esu drovi. Bet su režisieriumi ir aktoriais paprastai susiklosto tarpusavio supratimas. O persikūnijimas į heroję man yra labiau jausminis procesas nei intelektualinis.
Šiemet pasirodys trileris „Įsiveržimas” apie nežemiškos kilmės epidemiją mažame miestelyje. Kokį vaidmenį jūs ten atliektate?
Mano herojė – psichiatrė, kuriai pavyksta atrasti keisto gyventojų elgesio priežastį. Anksčiau aš niekuomet nevaidinau mokslo fantastikos filmuose, bet man labai patiko dirbti su vokiečių režisieriumi Oliveriu Hiršbigeliu, kuriančiu filmus su įspūdingais reginiais.
Filmukas „Linksmosios pėdutės” gerai lankomas. Kokią žinią jis neša žiūrovams?
Vaikams labai naudinga susipažinti su pingvinuku Mamblu, kuris nesidrovėjo to, kad yra kitoks, ir kuris galų gale apgynė savo teisę į individualumą.