Kada mūsų protėviai švęsdavo Naujuosius metus?

Didesnėje pasaulio dalyje, taip pat ir Lietuvoje, naudojamas Grigaliaus, arba naujojo stiliaus, kalendorius, skaičiuojantis naujuosius metus nuo sausio 1-osios dienos. Taip pat dar yra paplitę musulmonų, hebrajų ir kinų kalendoriai, metų pradžią ženklinantys kita data. Visai kitu laiku Naujuosius metus švęsdavo ir mūsų protėviai baltai.

Stebėjo briedžius

Pirmųjų žmonijos istorijoje kalendorių, taip pat ir skaičiavimo, sistemų pagrindą sudarė Mėnulio ciklas.

Baltijos šalyse šio kalendoriaus struktūrinė schema galėjo būti tokia: metų pradžia tapatinama su kanopinių miško žvėrių (elnių arba briedžių) ruja, po kurios jie meta ragus. Nuo tada skaičiuojamos Mėnulio jaunatys arba pilnatys.

Po trijų – žiemos saulėgrįža, dar po trijų – pirmieji pavasario požymiai, po šešių – pats vasarvidis, o dešimtąjį mėnesį šakotaragiai susilaukia palikuonių.

Mūsų etninėje kultūroje dar žymūs tokio proistorinio skaičiavimo aidai: dzūkų kalėdinėse dainose minimas devyniaragis elnias, Mėnulis įvardijamas „dievaičiu, dangaus kunigaikščiu”. O pasirodžius dangaus skliaute plonam Mėnulio pjautuviukui būdavo pažymimos senoviškos šventės Kumeliuko krikštynos ir Pavasario šauktuvės.

Tokio kalendoriaus algoritmas išreiškiamas skaičių 3, 6, 9 seka. Šis ritmas įsismelkęs ir į daugelį kitų papročių, pvz., pagal jį ruošiamos vaistažolės.

Jį galima įžvelgti ir baltiškuose moterų papuošaluose, randamuose I-IV a. palaidojimuose; pusmėnuliukų formos pakabučių skaičiuje bei jų grupavime.

Pamario žvejai žino, kad žuvys neršia per jaunatį, orų kaita taip pat priklauso nuo Mėnulio fazės ir kt.

Vėliau archajiškąjį kalendorių papildė ir žemdirbystės praktika. Žinia, kad Mėnulio įtaka dirvos syvų tekėjimui augalo skaidulomis tikrai yra labai didelė. Lietuvos kaime dar ir šiandien daugelis žemės ūkio darbų, ypač sėja, daržų sodinimas, atsargų žiemai ruošimas derinamas su Mėnulio faze.

Saulės ritmas

II tūkstantmetyje prieš mūsų erą mūsų krašte paplitus žemdirbystei kalendoriai pajungti sezonų kaitai. Jų atskaitos taškais tapo saulėgrįžos ir lygiadieniai.

Lygiadienių šventinių ritualų atmintis kiek išliko Velykų papročiuose bei Alutinio apeigose.

Azimutiniai Saulės tekėjimo ir laidos horizonte stebėjimai suporavo laiko ritmą, išreiškiamą skaičiais 6, 8, 40. Pastarasis skaičius – vidutinis intervalas tarp iškiliausių Saulės kalendoriaus švenčių. Beje, jis būdingas ir kitoms Europos tautoms.

Iki šiol lietuvių etnokultūroje yra žinomas „keturnedėlio” paprotys – mirusiojo paminėjimas praėjus vienam mėnesiui.

Saulės kalendoriaus simboliu galima laikyti gintarinius diskelius, kurių paviršius taškeliais sudalytas į ketvirčius. Žemės ūkio darbai trukdavo dešimt mėnesių, toliau – žiemos poilsis, kai laikas tarsi sustingdavo iki naujų pavasarinių rūpesčių meto. Tokio dešimties mėnesių kalendoriaus reliktu galima laikyti draudimą dirbti žiemos tarpušvenčiu.

XVI-XVII amžiais dažną iškilesnį pastatą Lietuvoje – pilį, bažnyčią, rūmus – puošė Saulės laikrodis. Saulės laikrodžių braižymas (horografija) rėmėsi teoriniu mokslu, vadinamu gnomonika (gnomonas – tai strypas ar plokštelė, monumentaliuose – obeliskas, kurio šešėlis parodo laiką. Žodis kilęs iš graikiško „žinąs”).

Saulės laikrodžius praeityje projektuodavo išsilavinę žmonės savo artimųjų ir pažįstamų džiaugsmui. Tai buvo savotiška intelektualinė pramoga. Laikrodžio skalės būdavo išpuošiamos herbais, linkėjimais, lotyniškais išminties posakiais, papildomomis skalėmis, skirtomis valandoms pagal senovinius laiko skaičiavimo būdus. Tai išskirtinės lietuviškosios gnomonikos ypatybės.

Nauji metai – balandį

Analogiškais Saulės laikrodžio principais buvo statomos pirmosios Lietuvoje astronominės stebyklos, skirtos kalendoriniams matavimams. Archeologai vieną iš jų nuodugniai ištyrinėjo: XIV-XV a. pradžioje ji buvo įrengta ant Birutės kalno Palangoje (dabar atkurta pajūrio kopose Šventojoje. – Aut. past.).

Stebyklos veikimas paremtas šešėlinio laikrodžio principu ir atitinka jungtinę Mėnulio bei Saulės kalendorinę sistemą. Įrenginį sudaro vienuolikos stulpelių ratas ant smėlio pylimo. Saulei tekant nusidriekę jo šešėliai sujungia poromis kuriuos nors iš stulpelių, tokiu būdu pažymėdami išskirtines darbų ar švenčių dienas. Tikėtina, kad stulpeliai turi tų dievybių, kurių garbei ir skirtos metų šventės, pavidalą. Vienas pirminių rezultatų yra toks: metų pradžią (Jurgines) žymi Perkūno pergalė prieš Veliną.

Tai, kad mūsų protėviai naujuosius metus švęsdavo balandžio mėnesį, patvirtina ir originalus saulinis-mėnulinis kalendorius, išgraviruotas ant skeptro pavidalo lazdos 1680 metais.

Metai jame prasideda balandžio mėnesiu ir turi 12 mėnesių, kurių ilgis kinta tarp 29 ir 31 dienos. Kiekvienas mėnuo prasideda jauno Mėnulio faze. Mėnesių pavadinimai pateikti simboliais, kurie atspindi gamtos reiškinius ir žemės ūkio darbus. Skaičių žymėjimas yra panašus į romėniškus.