Dvidešimt penkerius metus pantomimai atidavęs klaipėdietis Aleksas Mažonas, ilgą laiką kūręs monospektaklius, šiuo metu telkia bendraminčių pajėgas ir svajoja apie gyvenimą teigiantį teatrą.
„Bręstu tikriausiai, atsirado poreikis dalintis tuo, ką pats atrandu judesio, pantomimos pasaulyje su tais, kuriems tai įdomu. Tai tas pats, kaip dalintis su draugais gera muzika, gera knyga. Studija „A” – tai ne teatras, tai gyvenimo studija. Kas yra gyvenimas? Gyvenimas yra judesys. Širdis turi plakti, kad atsigertum vandens – turi ištiesti ranką ir paimti stiklinę. Tokiuose paprastuose dalykuose aptinku stebuklą”, – sako Aleksas.
Šiuo metu Žvejų rūmuose veikiančioje pantomimos studijoje „A” yra 14-18 įvairaus amžiaus žmonių. A. Mažonas nepriima tik jaunesnių nei 15-16 metų. „Pantomima gali užsiimti tie, kurie mąsto, užduoda sau filosofinius, egzistencinius klausimus. Jaunesni žmonės nori tik judėti ir žaisti”, – įsitikinęs pokalbininkas.
Kaip pasikeitė paties kūrybinis darbas pradėjus dirbti su grupe žmonių?
Tampu strategu, mąstau, kaip racionaliai išnaudoti grupės judesio galimybes. Žinoma, asmeninė kūryba dabar nukenčia, nes daugiau dėmesio skiriu stebėjimui, mažiau – savo darbui.
Per savaitę, dvi studija parengia nemažai judesio etiudų, kuriuos mes pavadinome „Gyvenimo štrichais” ir nemokamai demonstruojame. Šiuo metu tokie studijos pasirodymai vyksta šeštadieniais 19.30 val. Žvejų rūmų teatro salėje, tačiau jie kol kas nėra periodiški.
Vasarą norėtume perkelti šiuos pasirodymus į lauko erdvę, į uostamiesčio kiemus, piliavietę, gal į Mažvydo alėją…
Ar tai reiškia, kad vasarą Klaipėdoje išvysime gyvąsias skulptūras, kurios – dažnas reiškinys daugelyje Europos didmiesčių?
Nevisai tai. Žinoma, galėtume padaryti ir tokį šou ar akciją, jei tai būtų tikslinga.
„Gyvenimo štrichų” improvizacijos atsiranda, pavyzdžiui, iš Šventojo rašto Dovydo psalmės eilučių: „Laimingas žmogus, kuris atmeta nedorėlių pasiūlymus. Jis – lyg medis prie tekančio vandens…” Mes mąstome ir ieškome plastinės išraiškos klausimams: kas yra medis, kas yra gyvenimas? Mes sukuriame daug istorijų apie medžius, apie gyvenimo, mirties medį… Prieš tuos pasirodymus aš kalbu žmonėms, tikiu, kad jiems tai padės daugiau įžvelgti, pajusti. Manau, kad iš šių pasirodymų gali gimti tam tikras judėjimas.
Svajoji apie savo teatrą?
Gal pasąmonėje yra tokia svajonė, bet aš gerbiu žmonių laiką, jų ieškojimus ir nenoriu primetinėti savo, nors ir nenorėdamas darau tai. Jeigu aplinkybės taip klostysis, be abejo, aš tai darysiu.
Suprantu, kad pirmiausia aš pats turiu prisiimti atsakomybę už šiuos žmones. Negaliu to forsuoti, tai turi išplaukti iš vidaus. Dabar mano siekis – kurti su trupe kuo profesionalesnius spektaklius. Iki tokio lygio studijoje esantiems žmonėms dar reikia daug augti. Tam reikia laiko.
Kaip apibūdintum, pavadintum dabartinį savo kūrybinės biografijos periodą?
Manau, kad šiuo momentu einu į naują erdvę, atveriu naujus langus, peržengiu slenkstį. Tiesa, gruodžio mėnesį dienos buvo piktos ir jos mane išblaškė.
Buvo labai daug darbo, 3-4 renginiai per dieną. Taip sukdamasis papuoli į žiurkių lenktynes – bėgi bėgi narvelyje, bet niekur nenubėgi. Neišdalini, o suskaidai save taip, kad nebeturi ką duoti.
Nemėgsti šventinio triukšmo?
Triukšmas gali būti, jei viduje – ramybė. Jei jos nėra – neturi ką pasakyti. Dabar džiaugiuosi, kad praėjo ta beprotybė ir sugrįžtu į save.
Smalsu sužinoti, kaip jautiesi mimo vaidmenį kurdamas įvairiose prezentacijose, parduotuvių atidarymuose? Ar tokia komercinė veikla nežemina menininko orumo?
Ko gero būsiu save apgavęs. Anksčiau man iš tiesų nepatikdavo stovėti kaip šveicoriui, bet vieną dieną pagalvojau, kad mano misija – teikti žmonėms džiaugsmą.
Juk į pobūvius daugelis renkasi labai įsitempę. Aš esu laisvas ir galius tą įtampą nuimti teikdamas dėmesį, gėles damoms. Žmonės iš karto atsipalaiduoja, džiaugiasi mano buvimu. Ir manęs tokia veikla nežemina.
Tiesa, tai padeda prisidurti vieną kitą litą, bet nevadinčiau to komercija.
Šiuo metu su trupe Žvejų rūmuose rodote spektaklį Styveno „Juodųjų langų paveikslėliai”. Galbūt užkulisuose bręsta dar koks nors naujas spektaklis?
Yra žmonių pageidavimas pastatyti spektaklį pagal Šventojo Rašto „Giesmių giesmę”. Pradėjau skaityti šį šedevrą. Lyg ir aišku apie ką eina kalba, tačiau kuo daugiau skaitau – tuo „tamsesnis miškas”.
Kad pasiryžčiau statyti „Giesmių giesmę” reikia sukaupti daug energijos organizaciniam darbui, reikia surasti stambių sponsorių, nes tai būtų didelio masto kūrinys su orkestru, choru, 100 atlikėjų. Jei subrandinsiu – tai bus. Jei ne – tai gausiu ką nors pats, dirbdamas su šia medžiaga.
Žmonės jaučia didžiulį poreikį šiam spektakliui, nes jame kalbama apie meilę, o dauguma neturi supratimo, kas yra meilė. Neabsoliutinu, bet dauguma taiko meilei vartotojiškus, kūniškus matmenis, kartoja serialų frazes: „myliu-nekenčiu”. Galvoja, kad meilė – tai, kad man gera su kažkuo.
Kas pačiam yra meilė?
Noriu vadovautis Šventraščio himno meilei žodžiais, teigiančiais, jog meilė – kantri. Klausiu savęs, ar myliu savo vaikus? Ar esu kantrus, kai jie daro nesąmones?
Meilė yra iš Dievo, mes jos nesuprantame, ji užpildo mūsų širdis, bet mes taip dažnai išvarome ją. Nenorime, nesugebame būti kantrūs. Todėl dabar tiek daug skyrybų.
Kalbi ir apie save. Jau kuris laikas su žmona Rūta esate atskirai?
Rūta su manimi išsiskyrė, ji ieško savęs. Ji nori gerai gyventi, prieš porą metų išvažiavo į užsienį. Ji turi tokią teisę, juk laisvas žmogus, bet ten nėra lengva. Aš jos laukiu.
Tuokdamiesi žmonės prisiekia meilę „ir džiaugsme ir varge, kol mirtis išskirs”. Dabar mūsų santuokoje nėra džiaugsmo, dabar – vargas, bet jis gali praeiti…
Dažnai cituoji Šventąjį Raštą.
Domėjausi joga, agnijoga, sachadžajoga, dzenbudizmu, krišnaizmu. Vis ieškau ko nors dvasiai. Bandžiau skaityti Bibliją, galvojau, kad kažkada buvo gyvas tikėjimas, bet dabar – tik legendos.
Vieną kartą patekau į susitikimą su misionieriais iš Kanados. Jie kalbėjo – aš klausiausi. Manau, kad tada prie manęs prisilietė Dievas, po to man Šventasis Raštas atsivėrė kitaip. Dabar aš priimu Bibliją kaip Dievo šaltinį.
Iš pradžių buvo žodis. Žodis buvo pas dievą ir žodis buvo dievas. Pirmas žodis pasaulyje buvo dievas. Mes sukurti pagal dievo paveikslą ir mes, žmonės, vieninteliai galime kalbėti. Kas yra kalba? Tai juk kūrybinis procesas. Dievas nori, kad mes kurtume.
Bet mes dažnai griauname žodį, pažadame ir nesilaikome žodžio. Matau, kad Šventojo Rašto žodžiai orientuoja į labai gražius dalykus, bet juos labai sunku išpildyti.
Turėtum išgyventi vidinį konfliktą, juk esi mimas – nebylus aktorius.
Net netardamas žodžių, žmogus kalba savo darbu.
Pantomimos teatro „A” etiudų vakaras „Gyvenimo štrichai Nr. 5” bus rodoma rytoj, sausio 13 d., 19.30 val. Žvejų rūmų teatro salėje. Spektaklis „Styveno juodųjų langų paveikslėliai” vyks sausio 19 d. 19 val.