Žvarbi ir apniukusi 2006 metų spalio 18-oji Murmansko srityje, šalia Rusijos sienos su Suomija. Ant kranto – keli kariuomenės pravažesni sunkvežimiai ir miško vilkimo traktorius. Būrelis vyrų, tarp jų keli nardytojų kostiumais, įdėmiai žvelgia į ežerą. Ten, toliau nuo kranto, ima burbuliuoti vanduo ir iš gelmių palengva išnyra keistas daiktas, apsuptas išsipūtusių guminių plūdurų.
Keli vyrai skubiai sušoka į valtelę ir nusiiria prie ateivio iš gelmių, paskui save tempdami lyną, prikabintą prie traktoriaus. Pritvirtinus lyną prie iškilusio į paviršių daikto suriaumoja traktoriaus variklis, ir paslaptingasis skenduolis palengva ima artėti prie kranto… Netrukus ratais išaręs minkštą pakrantės gruntą jis jau stovi ant sausumos. Gerokai apgadintas, bet dar atpažįstamas didžiulis sunkvežimis su dvieile kabina. Specialistai jį nesunkiai atpažįsta – tai Antrojo pasaulinio karo metų vilkikas „Faun ZR”. Po valandos ištraukiama į krantą ir dviašė priekaba. Netrukus abu praėjusio karo reliktai, pakrauti į autovilkinį, iškeliauja į Maskvą. Juos priglaus ir restauruos privatus Vadimo Zadorožno technikos muziejus.
Sunkvežimius surinkdavo rankomis
Kas tai per automobilis ir kuo jis įdomus, kad net privatus muziejus, surengęs nemažai kainavusią gelbėjimo ekspediciją, sugebėjo įtikinti suteikti pagalbą netoliese įsikūrusį Rusijos armijos dalinį? Grįžkime į prieškario metus. Niurnberge veikusi nedidelė firma „Faun”, garsėjusi savo komunalinės paskirties automobiliais, pagal individualius užsakymus iš esmės rankomis surinkdavo ir sunkvežimius. Į valdžią atėjus A.Hitleriui ši visiškai taikią produkciją gaminusi įmonė buvo įtraukta į karinės produkcijos tiekimą vermachtui. Niurnberge imta gaminti triašius 6×6 tipo 2,5 tonos pravažius sunkvežimius, žinomus kaip „Einheitsdiesel” bei milžiniškus tankovežius „Faun L900” su tuomet itin galingais 150 AG dyzeliniais varikliais „Deutz”.
Priimtas į ginkluotę
Vis dėlto šie automobiliai, nors ir labai įspūdingai atrodę per vermachto paradus, nepasiteisino jau pirmaisiais Antrojo pasaulinio karo metais. Tada iš sausumos kariuomenės ginkluotės valdybos „Faun” gavo užduotį sukurti galingą vilkinį, galintį užnugaryje ne tik gabenti sunkius krovinius, bet ir atlikti lokomotyvo funkcijas pafrontės geležinkeliuose. Daug nesvarstydami to meto konstruktoriai paėmė jau minėtą sunkiasvorį L900. Sutrumpinę rėmą ir atsisakę vieno tilto, paliko tą patį 13,5 litro darbo tūrio 6 cilindrų 150 AG skysčiu aušinamą dyzelį „Deutz F6M517”, daugiadiskę sankabą, 4 laipsnių pavarų dėžę su papildoma pagreitį didinančia „Maybach” konstrukcijos pavara, leidusia vilkiniui geru keliu įsibėgėti iki 60 km/h. Pavadintas „Faun ZR” šis ganėtinai kompaktiškas dviašis vilkikas (bazė – 3600 mm, ilgis – 6450 mm) su erdvia dvieile keturių durų kabina ir nedideliu uždaru kėbulu gale vermachto specialistų buvo priimtas į ginkluotę ir nuo 1940 metų vidurio tapo pagrindine Niurnbergo gamyklos produkcija. Pats sverdamas 9,5 tonos, „Faun ZR” nesunkiai vilko priekabą, sveriančią 30 tonų. Tiesa, tada per jo variklio purkštukus 100 kilometrų nuvažiuoto kelio pratekėdavo 50 litrų dyzelino.
Tempdavo sąstatus
Galinguosius „faunus” dažniausiai naudojo inžineriniai daliniai, kuriems reikėjo vilkinio pervežti pontoninius tiltus ir kitus sunkius mechanizmus, aerodromų priežiūros batalionai. Aerodromuose „faunai” buksyruodavo lėktuvus, tampydavo po kelias priekabas-cisternas, ant specialių priekabų parveždavo priverstinai laukuose nutūpusius lėktuvus. Prasidėjus operacijai „Barbarossa”, vokiečių geležinkelininkai gavo nemažai „faunų”, specialiai pritaikytų važiuoti geležinkeliu. Modeliui ZRS buvo sumontuoti geležinkelio vagonų ratai bei buferiai, pritaikyta geležinkelio signalizacija, blokuotas tiesios padėties vairas. Tarybinių geležinkelių vėžė buvo platesnė nei Europoje. Kol statybiniai būriai siaurindavo okupuotose teritorijose esančių geležinkelių vėžę, kad ja galėtų riedėti vokiški garvežiai ir vagonai, vokiečiai kroviniams gabenti gana plačiai naudojo trofėjinius tarybinius vagonus. Tada vietoj garvežių sąstatą tempdavo „Faun ZR”, nes jo provėžą buvo galima reguliuoti. Vienas „faunas” bėgiais galėjo vilkti 500 tonų sąstatą, o sukabinti po du jie veždavo net 1000 tonų sveriantį traukinį.
Įlūžo ir nugarmėjo
Iš ežero ištrauktas „faunas”, kaip matyti iš WL serijos numerių, priklausė liuftvafės padaliniui, prižiūrėjusiam netoliese buvusį lauko aerodromą. Spėjama, kad gavus pranešimą apie ant ežero ledo priverstinai nutūpusį „meseršmitą”, vilkinys su priekaba ir būriu remontininkų išvyko jo parvežti. Veikiausiai vokiečiai nesitikėjo, jog šaltą Rusijos žiemą ežero ledas nebus pakankamai storas. Gal jiems tiesiog nepasisekė – pasitaikė šaltiniuotas dugnas, o ten ledas visada plonesnis. Priartėjęs prie lėktuvo, gulinčio ant ledo, sunkus vilkinys su priekaba įlūžo ir nugarmėjo į dugną, kartu įtraukdamas ir naikintuvą. Žuvo mažiausiai vienas kareivis, matyt, nespėjęs iššokti iš grimztančio į 11 metrų gylį automobilio kabinos. Jo palaikai buvo aptikti kabinoje. Vokiečiai greičiausiai tuo metu neturėjo galimybių ištraukti lėktuvo ir vilkinio. Netrukus frontas persirito per šią vietovę, ir paskendusi vokiška technika net šešiems dešimtmečiams liko gulėti ežero dugne.
Išlaikė orą ir dyzeliną
Tik XXI amžiuje smalsūs ieškotojai, remdamiesi vietinių gyventojų pasakojimais, atradę iš pradžių iškėlė „meseršmitą”. 2006 metų rudenį atėjo eilė „faunui” ir jo priekabai. Ežeras palyginti lengvai grąžino žmonėms savo grobį. Vilkikas ir supuvusi, tik iš dalies išlikusi kabina, buvo gerokai surūdiję, be priekinių antvožo grotelių, tačiau išlaikė 1944 metais į padangas pripūstą orą ir tą lemtingą jam dieną į baką supiltą dyzeliną. Dabar šie Antrojo pasaulinio karo reliktai jau Maskvoje, kur rengiamasi juos restauruoti. Pažadėta, kad po metų „Faun ZR” bus pristatytas visuomenei, vėliau užims vietą muziejuje, greta restauruotojo „Messerschmit Bf 109”, kurį parvežti vilkinys turėjo tą lemtinga tapusia 1944 metų žiemos dieną.