Vienas veidas dviem žmonėms

Panašūs kaip du vandens lašai – sakoma apie dvynukus. Stebėdami dvynius, mokslininkai bando atsakyti į klausimą, kas yra svarbiau mūsų vystymuisi – paveldimumas ar aplinka.

Mokslininkų darbymetis

Atlėpausis jūreivis, mergytė paaugliukė, vilkinti juokingu varlės kostiumu, besišypsantis storulis, apsitempęs havajietiškus marškinius, elegantiška garbaus amžiaus dama su baltomis pirštinaitėmis ir golfo lazda rankoje. Ir kiekvienas jų – dviem egzemplioriais.

Kas čia dedasi? Haliucinacija? Gal akyse dvejinasi? Visiškai ne, tiesiog visi tie žmonės – dvyniai. Kartą per metus jie visi suvažiuoja į patį didžiausią pasaulyje dvynių festivalį Amerikoje, Tvinsburgo mieste. Čia pertraukose tarp vakarėlių ir konkursų dvyniai yra pasiruošę įnešti savo indėlį į mokslą. Mokslininkai nori kaip galima daugiau sužinoti apie jų sinchronišką gyvenimą.

Vienas nuo kito neatskiriamų amerikiečių poros tradiciškai užplūsta Ohajo valstijos Tvinsburgo miestą rugpjūčio pradžioje – pirmąjį mėnesio savaitgalį. Tomis dienomis vietos viešbutyje „Holiday Inn” smarkiai šokteli kainos, skubiai papildomos baro gėrimų atsargos. Merijoje iš anksto sudaromos šventinės eisenos maršrutas.

Išvakarėse broliai Tiliai Los Andžele ruošiasi į kelionę – krauna į lagaminus havajietiškus marškinėlius, pasiruošia golfo lazdas. Indianoje, Naitstauno fermoje, seserys Simermon paskutinį kartą pasimatuoja varlių kostiumus. Molekulių genetikai ir kurtumo problemų specialistai iš Merilendo jau atsigabeno į Ohajų konteinerį su kompiuteriais ir matavimo aparatūra. Jis užėmė savo vietą Tvinsburgo mugių aikštelėje tarp medikų iš Ilinojaus ir dermatologų iš Klivlendo palapinių.

Specialistai iš Merilendo tiria klausą. Jų kolegos iš Ilinojaus gilinasi, kaip nėštumas veikia moters organizmą. Mokslininkai iš Klivlendo kuria egzemos gydymo metodiką. Bet jie visi stengiasi nustatyti, kokį vaidmenį jų tiriamiesiems reiškiniams turi paveldimumas, gyvenimo būdas ir ekologijos sąlygos.

Dvyniai, kurie bent jau vaikystėje gyvena ir yra auklėjami panašiomis sąlygomis, specialistams – labai trokštamas tyrimo objektas. Pirmiausia, „monozigotiniai” (identiški) dvyniai, išsivystę iš vienos kiaušialąstės ir išvydę pasaulį su vienodu genų rinkiniu. „Dizigotinių” (skirtingų kiaušinėlių) porų genetinė medžiaga sutampa tik 50 procentų.

Tvinsburgas rugpjūtį virsta idealia moksline laboratorija. Daugiau kaip du tūkstančiai dvynių porų vaikštinėja aplink vežimėlius su mėsainiais ir alumi, zuja po suvenyrų krautuvėles ir stoviniuoja prie reginių aikštelių.

Įdegęs ir rūpestingai susišukavęs Derikas Entelas – vienintelis festivalyje dalyvaujantis gydytojas, kurį į Tvinsburgą atvedė ne mokslo interesai, o klientų paieška. Jis – plastikos chirurgas, turi savo kliniką Niujorke, Parkaveniu, ir tarp jo klientų pakanka dvynių. Jų veiduose gyvenimo metai atsispindi labai įvairiai. Dažnai dvyniai prašo gydytoją atkurti ankstesnį panašumą.

Susirenka linksmintis

Į Tvinsburgo festivalį atvyksta ir trejetų, ir ketvertų, tačiau aiškiai vyrauja dvynių poros. Šešiametės mergytės su dantų kabėmis, paaugliai, brandaus amžiaus vyrai ir moterys, pagyvenusios damos su važiuojančiais krėslais entuziastingai rengiasi vienodus karnavalinius drabužius.

„Linksminkimės!” – skanduoja susikibę rankomis broliai Tiliai. Apsirengę vienodais šortais ir tinkliniais marškinėliais jiedu vyksta į dvynių golfo turnyrą.

Džefas ir Džimas Tiliai – tarp pačių garsiausių ir ryškiausių Tvinsburgo festivalio porų.

Sveriantys beveik po 100 kilogramų, kratantys auksines garbanas, rubensiškais veidais linksmuoliai kiekvienas rankoje laiko po skardinę „Budvaizerio” alaus. Jiems – 42 metai. Džefas 11 minučių yra vyresnis už savo brolį ir aiškiai šnekesnis. Jiedu kartu ėjo į mokyklą, paskui mokėsi koledže.

– Mūsų specialybė koledže – rinkodara ir vakarėliai, – sako Džefas.

Abiem broliams vieną ir tą pačią dieną pašalino tonziles. Jie kartu valdo itališką restoraną Los Andžele.

– Daug dirbame ir taip pat daug valgome, – pasakoja Džefas.

Gyvena broliai irgi kartu. Iki šiol jų aljanso niekas neišardė.

– Mes juk aktoriai, mes turime būti kartu, – sako, atrodo, vėl Džefas. O gal ir Džimas, nes pokalbio metu jiedu spėjo kelis kartus pasikeisti vietomis.

Nusifilmavę keliose skirtingose peiliukų ir „nuotolinio pokerio” reklamose, jiedu buvo pastebėti televizijos prodiuserių ir gavo keletą nedidelių vaidmenų populiariame komiškame seriale. Dabar dvyniai turi antraeilių darbų Holivude. Jų amplua – gyvenimo džiaugsmą spinduliuojantys storuliukai. Kasmet savo atostogas jiedu praleidžia Tvinsburge.

Į festivalį atvykusios poros atrodo neišskiriamos. Tačiau išvaizda gali būti ir apgaulinga. Daugelis dar paauglystės metais nustoja vienodai rengtis. Dauguma turi savo šeimas ir dešimtmečius gyvena atskirai. Tačiau vis tiek poros daro ypatingos, ne dvyniams retai būdingos, vienybės įspūdį. Tai – jų šventė: kartą per metus jie atsiduria tarp savų, tarp žmonių, kurie supranta, ką reiškia užaugti „pėda į pėdą” su savo tikslia kopija.

Skirtumų paieškos

Golfo lauke Džefui ir Džimui šiandien nesisekė: juos toli pralenkė daugelis konkurentų. Pergalę šventė broliai Deivas ir Džonas Pilai. Jau dvidešimt metų jie pasirodo dvynių festivalyje ne kaip nors kitaip, o tik kaip italų mafijozai: su juodomis skrybėlėmis, juodais kostiumais ir tamsiais akiniais.

Tarp moterų porų pirmosios tapo seserys Merilina Elder ir Karolina Bridžes. Jos perėjo lauką 85 smūgiais.

– Šiandien mūsų žaidimas buvo ne visai sinchroniškas. Šiaip jau mano kamuoliukai nusileidžia tiksliai greta Karolinos, – prisipažįsta Merilina. Šįkart jos siųstas kamuolys dukart pataikė į medį.

Merilina ir Karolina – lieknos damos – gimė 1943-iųjų Kalėdų išvakarėse. Abi ištekėjusios, abi dirba kirpėjomis, kiekviena turi po du sūnus. Prieš 20 metų abi kartu susidomėjo golfu. Jas derėjo apdovanoti ne tik už geriausią žaidimą, bet ir už simpatingiausią aprangą: balti golfo bateliai, rausvos kojinaitės, rausvi marškinėliai ir mini sijonai, lazdų dėklai, marginti leopardo kailio piešiniu.

– Kuo mudvi skiriamės? Meriliną kamuoja osteoporozė, o manęs – ne, – sako Karolina, ir seserys leidžiasi kone tekinos į nugalėtojų apdovanojimo ceremoniją.

Rytoj jos ketina dalyvauti panašiausių dvynių konkurse „moterų, kurioms per 55” kategorijoje.

Mokslininkams iš palapinių stovyklos osteoporozė – kaulų atrofija – neįdomi. Mokslas jau seniai nustatė, kad ta liga yra genetiškai apibrėžta. Jeigu Merilina serga osteoporoze, labai didelė tikimybė, kad ir Karolinos laukia tokia pat dalia.

O štai Šiaurės vakarų Ilinojaus universiteto mokslininkams dar teks daug padirbėti, kad nustatytų analogiškas ar prieštaringas išvadas. Jų palapinėje per pačią vidurdienio kaitrą dvyniai prakaituoja prie 15 puslapių anketų su pačiais įvairiausiais klausimais. Šį kartą Ilinojaus mokslininkai medikai gilinasi į nėščiųjų būklę ir paveldimumo požymius, pogimdymines komplikacijas.

Seserys Elder nė karto neatsisakė tyrimų.

– Išskyrus eksperimentus su botoksu pernai, – sako Merilina ir patikslina: – Ta eilė pas gydytoją buvo pernelyg ilga.

Mokslininkų ginčai

Dabar niekas Tvinsburge nebeprisimena, kad dvyniai kadaise buvo paversti abejotinų bandymų objektais. 1875 metais seras Frensis Galtonas, Čarlzo Darvino pusbrolis, atliko pirmuosius istorijoje bandymus su dvyniais. Jis padarė išvadą, kad žmogaus organizmui vystytis daugiau reikšmės turi paveldimumas negu jį supančios aplinkos sąlygos. F.Galtonas paruošė pasiūlymų rinkinį „kaip gerinti britų nacijos paveldimus požymius”.

Panašų požiūrį po 50 metų gynė žmogaus genetikos specialistas Vokietijoje Otmaras fon Feršveris. O nacistas gydytojas Jozefas Mengelė, O. fon Fenšverio mokinys ir asistentas, kurdamas rasių teoriją, sunaikino kelis tūkstančius dvynių, sušvirkšdamas jiems ligas sukeliančių mikrobų ir toksiškų preparatų.

Po Antrojo pasaulinio karo mokslininkai ilgai nesiryžo eksperimentuoti su dvyniais. Tik 1960-1970 metais tarp psichologų atgijo ginčas apie paveldimumo veiksnių ir aplinkos sąlygų poveikį. Paveldimumo teorijos šalininkai kalbėjo apie dominuojantį genų vaidmenį. Jų oponentai – bihevioristai svarbiausiu veiksniu laikė individo sugebėjimą prisitaikyti prie aplinkos sąlygų.

1979-aisiais, kai mokslininkai pirmą kartą atvyko į Tvinsburgo festivalį, psichologas iš Mineapolio Tomas Bušaras atliko identiškų, bet atskirai augusių dvynių porų tyrimus. Jie buvo ir skirtingai auklėjami. Visus skirtumus T.Bušaras priskyrė aplinkos poveikiui, o panašius požymius paaiškino vienodu genų rinkiniu.

Mokslininkas įtikinėjo, kad net požiūris į gyvenimą, tarp jų ir religiniai įsitikinimai, yra genetiškai nulemti. Tačiau šių laikų mokslas T.Bušaro tezes priima su pataisomis. Pirmiausia dėl jo testų anketų netikslumų ir nepakankamai kruopščios išvadų analizės, kuria jis pagrindė savo teiginius.

Dabar specialistų žinioje yra daugiau kaip 30 duomenų bazių visame pasaulyje. Jose surinkta pati įvairiausia informacija apie dvynius. Daugėja ir rimtų tyrimų. Tiriantiems dvynius mokslininkams pavyko įrodyti ne tik osteoporozės, bet ir astmos, širdies silpnumo, šizofrenijos, autizmo genetinę priklausomybę.

Tarp ekspertų, atvykusių į Tvinsburgą, ypatingu uolumu pasižymėjo molekulių genetikai iš Merilendo. Atlikdami kruopščius akustinius testus, jie studijuoja, ar priklauso nuo paveldimumo žmogaus sugebėjimas reaguoti į klausos dirgiklius. Kad būtų išvengta klaidos, iš bandymų dalyvių pirmiausiai paimamas seilių mėginys – DNR analizės pagrindu būtina įsitikinti, kad dvyniai tikrai yra identiški. Juk daugelis dvynių porų šiuo klausimu klysta, orientuodamiesi tik į savo ypatingą panašumą.

Veidrodinė simetrija

Vakarų Ontario universiteto palapinėje mokslo procesas nėra toks rimtas, kaip kitur. Psichologas Tonis Vernonas anketomis tiria humoro jausmo genetinę prigimtį. Tiriamiesiems siūloma įvertinti posakius. Pavyzdžiui, tokį: „kai aš susikrimtęs, pokštai manęs nepaguos”. Vertinimai pagal skalę nuo 1 (visiškai nesutinku) iki 7 (visiškai pritariu).

Į specialistų humoristų palapinę prieš pat vidurdienį pasuko ir broliai Tiliai. Eina neskubėdami, nes dar neatsipeikėjo po karaokės vakarėlio viešbutyje. Kaip ir kiti, abu gavo anketas apie humorą ir dabar pūškuodami jas pildo savo nerūpestinga, sunkiai įskaitoma rašysena. Staiga paaiškėja, kad juodu atskirti netgi labai nesunku: Džefas rašo dešiniąja, o Džimas – kaire ranka.

„Veidrodinė simetrija” – sakoma apie monozigotinius dvynius, besiskiriančius vien dešinia – ir kairiarankyste. Tačiau vienodo genotipo dvyniai gali skirtis ir kitais požymiais. Mokslininkai nustatė, kad įgimtas vienodas chromosomų rinkinys dar neužtikrina visiško identiškumo. Taip yra todėl, kad žmogaus genas nėra pastovus dydis. Tuoj po moteriškos ląstelės apvaisinimo įvyksta vadinamasis epigenetinis genomo markiravimas: formuojantis gemalui ir organizmo gyvenimo metu tas „mechanizmas”, panašiai kaip greičio ar stabdžio pedalas, gali aktyvinti geną arba, atvirkščiai, mažinti jo veiklą.

Grupės mokslininkų, vadovaujamų ispanų onkologo Manelo Estelerio, atlikti identiškų dvynių nuo 3 iki 74 metų amžiaus tyrimai nustatė, kad dvynių porų epigenezės skirtumai vystosi kartu su jų amžiumi. Tai paaiškina, pavyzdžiui, kodėl vienos kiaušialąstės dvyniai kartais sendami vis daugiau savo panašumo požymių praranda. Pačius ryškiausius skirtumus įgauna dvyniai, kurie ilgą laiką gyveno atskirai vienas nuo kito. Mitybos sistema, ydingi įpročiai, bloga ekologija ir stresai – visus šiuos žmogaus gyvenimo komponentus mokslininkai „kaltina” darant įtaką epigenetiniam markiravimui, vadinasi, ir genomo patirtiems pokyčiams.

Kaip tik epigenetika ir leido išsiaiškinti, kodėl iš monozigotinių, t.y. identiškų dvynių poros su genetiniu polinkiu, sakykime, susirgti vėžiu ar astma, galiausiai suserga tik vienas, kodėl Merilina Elder kenčia nuo kaulų atrofijos, o Karolina Bridžes – kol kas dar ne.

Kažin ar kada nors bus galutinai atsakyta į klausimą apie tikslų genų ir aplinkos sąlygų įtakos santykį. Tačiau mokslininkai atkakliai gilinasi į tas problemas. Ir kuo toliau, tuo sudėtingesnė darosi mokslinių išvadų visuma apie paveldimumo ir aplinkos sąlygų faktorių tarpusavio ryšius ir poveikį.

Specialistų darbą Tvinsburge smarkiai apsunkina triukšmingų mugės linksmybių atmosfera, kuri viešpatauja festivalyje. Būtina programos dalis – talentų šou. Štai scenoje droviai atlieka savo šokį Petės Sermershaim ir Pegės Mejer duetas. Seserims – per 40 metų, jos vilki turkio spalvos kaubojiškus kostiumus. 17-mečiai mokinukai Jošas ir Zakas – švelniojo roko dainininkai, patys sau akompanuoja gitara ir klavišiniais. O aštuonmetės sesutės Elison ir Amanda nusipelnė ovacijų ir draugiškų šūksnių „Bravo!” padainavusios patriotinę dainą „Puikioji Amerika”.

Panašiausi dvyniai

Kitoje palapinėje net keturiose scenose iš karto vyksta pačių panašiausių dvynių porų konkursas. Moterų kategorijoje nuo 21 iki 25 metų nugalėtojomis tapo Petra ir Janita Deikchizen iš Olandijos. Jos neseniai buvo pripažintos panašiausiomis olandų dvynėmis, o išvyka į Tvinsburgą yra jų prizas.

Broliai Tiliai užima trečiąją vietą vyrų nuo 36 iki 45 metų kategorijoje. Apdovanojimo ceremonijoje dalyvauja ir garsusis sutuoktinių kvartetas, kasmet atvykstantis iš Aidacho valstijoje esančio Maskvos miesto. 1991 metais broliai dvyniai Malmai Tvinsburgo festivalyje susipažino su dvynėmis seserimis Lasen. O po dvejų metų vėl Tvinsburge – ketvertukas atšventė dvigubas vestuves. Deja, pasekėjų jie kol kas turi nedaug, antraip į festivalio programą būtinai būtų įtrauktas pačių panašiausių sutuoktinių porų konkursas.

Dvynių parado priekyje žengia šio festivalio karaliai Alenas ir Alfredas Šropšairai, juodaodžiai pensininkai iš Džordžijos. Paskui juos kabriolete mojuodamos rausvomis plunksnomis važiuoja 80-metės Antuaneta ir Žozefina Volenšleger iš Bufalo.

Procesijoje oriai žygiuoja seserys Kaila ir Mailė Simermon linksmindamos visus savo varlių kostiumais. Mergaitėms po 15 metų, jos gyvena Indianos valstijoje, Naitstauno fermoje. Prieš 11 metų motina jas pirmą kartą atsivežė į Tvinsburgą. Nuo tada kasmetinis festivalio paradas sesutėms yra pats reikšmingiausias vasaros įvykis. Pernai jiedvi buvo apsirengusios drugeliais, dar anksčiau – karvėmis, bitėmis ir arbūzais.

Netoli nuo jų dvyniai Šermanas ir Šerodas Mičelai – 18-mečiai afroamerikiečiai iš Hempstono, Virginijos valstijos – saujoms žarsto ledinukus į žiūrovų minią. Broliai – tipiški hiphopo gerbėjai: ant kaklo sunkios aukso grandinės, beisbolo marškinėlius apsivilkę nugara į priekį, plaukai supinti plonytėmis kaselėmis, milžiniškos kelnės, regis, tuojau nusmuks iki kelių.

Tokiame mažyčiame mieste kaip Tvinsburgas, kurio gyventojų dauguma – baltieji, bet kurią kitą metų dieną Mičelai atrodytų kaip svetimkūniai. Bet tik ne pirmąjį rugpjūčio savaitgalį. Ir du hiphopininkai kaip niekur nieko vaikštinėja, už parankių susikabinę su blondinėmis, pasidabinusiomis šiaudinėmis skrybėlaitėmis – seserimis iš pamaldžios menonitų šeimos. Greta du „baikeriai”, išsimarginę vienodomis tatuiruotėmis ant pečių, keičiasi elektroniniais adresais su pora ilgaplaukių paauglių.

Vakare du vienodi kaubojai šoka su tokiomis pat neatskiriamomis viena nuo kitos indėmis, susisupusiomis į sarius. Žilagalviai dvyniai hipiai su odinėmis liemenėmis traukia savo bekompromisišku pacifizimu pagarsėjusio rokerio Neilo Jango dainas dviem Antrojo pasaulinio karo veteranams. O šie atsidėkodami padainuoja keletą šlagerių iš senųjų Brodvėjaus miuziklų.

Galbūt tai ir yra įdomiausias festivalio laimėjimas: kasmet Tvinsburge susirenka tūkstančiai amerikiečių, pasiruošusių kelias dienas užmiršti odos spalvos, kilmės, religinių įsitikinimų ir politinių pažiūrų skirtumus. Ir prisiminti vieni apie kitus tik viena: jie – dvyniai.