Vasarą norisi pamiršti politines partijų rietenas ir mesianistinę politikų laikyseną, trumpam suvokti, kad be daiktiškosios, egzistuoja ir metafizinė gyvenimo pusė. Reikia branginti šį suvokimą, nes daiktiškoji pusė visuomet įkyriai perša save kaip vienintelį ontologinį egzistencijos rodiklį. Ir mes trumpam pamirštame, nors žinome, kad daugelis realių, kasdieniškų situacijų neretai virsta filosofinėmis dilemomis.
Štai Vilniaus mero sukeltas skandalas – kaip čia neprisiminsi Nyčės?.. Kai kurie politikai jau senokai atsidūrė anapus gėrio ir blogio. Antžmogio zonoje, kur galioja savos taisyklės.
Ir visgi – vasara yra vasara. Mėnesį ar du skiriame gyvenimo metafizikai. Gaila tik, kad šiandieninėje Lietuvoje netgi metafizika ima priklausyti nuo socialinės piliečio padėties. Mūsų šalyje, taip besižavinčioje egzotiškais Rytų stebuklais, reikėtų įtvirtinti kastas – visiškai realią ir neegzotišką visuomeninę struktūrą. Yra pirklių ir karių kastos, yra šudros ir neliečiamieji. Yra ir tokių, prie kurių prisilietęs rizikuoji įžeisti dievišką asmenį.
Vadinamieji „brahmanai”, kurių dieviškumas – pirkliškos prigimties, jų dievus galima nupirkti ir parduoti. Tokie, užuot gaudę metafizines akimirkas skurdžioje atsiskyrėlio trobelėje, paprasčiausiai jas nusiperka.
Na, bet tokių „brahmanų”, galinčių atostogauti Egipte, Kanaruose, Papua Gvinėjoje – visgi nedidelis procentas. Kaip ilsisi Lietuvos pilietis, kurį pagal kastų sistemą galima būtų apibūdinti kaip karį?.. (Dažniausiai tai – valdininkas biudžetininkas). Pagal turizmo agentūrų duomenis, toks pilietis dažniausiai renkasi nebrangius užsienio kurortus, kaimo turizmą ir aktyvų poilsį. Grįžta žmogus pailsėjęs ir įgavęs stipresnį imunitetą visokiems prašytojams ir slenksčių zulintojams.
O kaipgi šudros?.. Tie, uždirbantys minimalius atlyginimus, socialiai remtini ar gyvenantys iš pensijų?.. Ogi – niekaip, nes šudrų poilsis – ne biurokratų ir ne Seimo „brahmanų” rūpestis. Susidaro įspūdis, kad šudrų kasta netgi neegzistuoja. O jeigu ir egzistuoja, tai kažkur gyvenimo paribiuose. Sąrašuose, prisimenamuose tik kartą per ketverius metus. Ką čia kalbėti apie poilsį – juk šudrų vaikams netrukus bus užkirstas kelias į nemokamą aukštąjį mokslą ir valstybines darbo vietas!.. O jei dar ES atvers kelią trečiųjų šalių cukraus eksportui – net cukrinių runkelių vagose jų nebepamatysime!..
Et, trauk devynios tuos egiptus ir maljorkas. Gyvenimo paslaptis gali pajusti ir po darbo laukuose, po šienapjūtės, po namų ruošos, tylų saulėlydžio vakarą. Kaimietis ( šudra) šiuo atveju metafizinėmis akimirkomis apdovanotas kur kas labiau nei apsvilęs pietų saulėje ponas. Deja, privilegijuotosios kastos mano, kad žemiausiosios kastos neturi netgi teisės į asmeninį privatumą. Ir jeigu tamstai kokie ponai praplauks pro langais su garsiai paleistais „bumčikais”, prišiukšlins krantą ar išakės jį, betąsydami savo valtis, tamsta nieko nepadarysi ir nepasakysi, nes upė taigi neprivatizuota tamstos.
Marcinkonyse, vaizdingame Dzūkijos kampelyje, tyvuliuoja
Kastinio ežeras. Atsirado jis prieš porą šimtų metų, baudžiauninkams užpylus upelį. Gražus ežeras baigia užpelkėti ir uždumblėti, nes gamtosaugininkų parengtam ežero valymo projektui pritrūko pinigų. Deputatai žadėjo žadėjo, bet po rinkimų, aišku, pažadus užmiršo. Apsieis baudžiauninkai ir be ežero. Negi tokie ką suvokia apie estetiką.
Mieli ponai, „brahmanai” aukštieji, gal gi ne visi jūs iš Dievo kiaušinio išsilukštenot?.. Gal kilote iš tų pačių baudžiauninkų?.. Nepamirškite savo kilmės, nes pamiršusiam ji gali būti skaudžiai priminta.
Renata Šerelytė, rašytoja.