Kūrybinių idėjų paieška pernai Kauno savivaldybės surengtuose viešųjų pirkimų konkursuose buvo panaši į bandymą suderinti dailųjį ir greitąjį čiuožimą.
Norėta ir to, ir to, o rezultatai – menki. Unikalaus objekto – Kauno pilies atstatymo galimybių studijos rengimo viešųjų pirkimų konkurse dalyvavo du autoriai. Prieš pat Naujuosius sutarties pasirašymu vainikuotame pagrindinės miesto gatvės – Laisvės alėjos – rekonstrukcijos projektinių pasiūlymų viešųjų pirkimų konkurse tesulaukta vienintelio pasiūlymo. Paminklo vienam 1863 m. sukilimo vadų A.Mackevičiui vietos ir maketo parengimo viešųjų pirkimų konkurse finišą irgi pasiekė tik vienas autorių tandemas.
Kadangi ir šiemet kūrybines idėjas, atrodo, teks pirkti šiuo įstatymo reglamentuojamu būdu, pravartu būtų žinoti, kodėl garbę žadantys, net ir savo srities įžymybių kūrybinę biografiją galintys papuošti konkursai nesulaukė dalyvių antplūdžio. Tačiau nepanašu, kad miesto urbanistikos valdininkai būtų linkę tai rimtai analizuoti.
Po neabejotinai pernai Kaune reikšmingiausio Laisvės alėjos rekonstrukcijos projektinių pasiūlymų konkurso ne vienas jo vertinimo komisijos narys tik gūžčiojo pečiais ir atrodė nuoširdžiai suglumęs. Atseit jie į tipinius viešųjų pirkimų nuostatus „įdėjo” pakankamai saugiklių, kad geriausia Laisvės alėjos rekonstrukcijos idėja nebūtų renkama tik pagal pigumą, kaip įprasta tokiuose konkursuose. Kaltė už Laisvės alėjos pertvarkymo proceso sustabdymą ramia širdimi buvo suversta esą privačiais užsakymais užsikrovusiems ir bet kokius patriotizmo jausmus praradusiems architektams.
Ta proga buvo prisimintas ir 2005-ųjų vasarą vykęs tarptautinis urbanistinis architektūrinis idėjinis Laisvės alėjos rekonstrukcijos konkursas. Jo dalyvių pasiūlytas idėjas už urbanistinę miesto strategiją atsakingi valdininkai dar kartą išvadino nerealiomis ir nutylėjo, kad net negaišo laiko joms nagrinėti įvairių specialybių atstovų diskusijose, konferencijose, kūrybinėse dirbtuvėse ar užsakydami ekspertizes. Architektų gildijos atstovams, pareigingai surikiavusiems vertingiausias 2005-ųjų konkurse gautas idėjas (kad valdžios atstovai galėtų toliau tobulinti Laisvės alėjos rekonstrukcijos užduotį) buvo priklijuota susikompromitavusiųjų etiketė. Mat lauktas trijų metrų ilgio ekstra receptas, kaip reanimuoti Laisvės alėją, nebuvo pateiktas, o tik patarimai kitam parengiamųjų darbų etapui.
Pėsčiųjų gatvės ateities kūrimo procesas po ano konkurso nuščiuvo iki 2006-ųjų pabaigos. Artėjant Savivaldybių rinkimams miesto valdžios rūpestis Laisvės alėja vėl atgimė. Tačiau, užuot atlikę tai, kas nebuvo padaryta po tikrai ne idealaus idėjinio konkurso, – rezultatus „apdoroję” rimtame ekspertų susiėjime, pavažinėję po gretimas šalis, pamodeliavę situaciją iš įvairių miestiečių sluoksnių varpinių, – valdininkai susėdo ir nutarė veikti ūkiškai. Kaip sovietiniais laikais: trinkt kumščiu į stalą, ir jau po mėnesio (toks viešųjų pirkimų konkurso terminas) rezultatas bus.
Bet rezultatas pasirodė esąs nenaujas. Laisvės alėjos rekonstrukcijos viešųjų pirkimų konkursui buvo pateiktas tik vienas, valdininkų su žemėmis sumaišytame idėjiniame konkurse jau regėtas pasiūlymas. Nors jo autoriai ir buvo užšifruoti pagal visas viešųjų pirkimų taisykles, juos atpažinti nebuvo sunku. Jau matytos vizualizacijos bylojo – tai Šarūno Kiaunės architektų grupės idėjos.
Garsiausių Kauno architektų biurų vadovai vieni mandagiau, kiti tiesiau įvardijo priežastį, kodėl prestižinės Kauno gatvės rekonstrukcijos viešųjų pirkimų konkurse nebuvo konkurencijos: netinkamas idėjos paieškos būdas. Per mėnesį neįmanoma parengti didelės apimties pasiūlymo, net jei esi didžiausias patriotas ir esi pasiryžęs iš savo kišenės mokėti algas nuo pelną nešančių darbų nuimtiems pavaldiniams.
Ar galėjo būti kitaip? Be abejo, jei idėjos paieška būtų ne imituota, o tikra. Nes, pavyzdžiui, sostinėje beveik kas mėnesį vykstantys architektūriniai konkursai ar juos lydinčios kūrybinės dirbtuvės, diskusijos liudija, kad dviračio neverta išradinėti.