Panevėžio benamiai pasipuošė dosniosios mezgėjos dovanotomis kojinėmis
Maždaug šimtas porų purių, šiltų, įvairiasplavių Janinos Bulavienės megztų vilnonių kojinių iki Trijų karalių bus išdalyta Panevėžio žmonėms. Mezgėja pasirengusi kojinėmis aprūpinti varganiausius miestelėnus. Dar iki Naujųjų metų savo darbo kojinėmis ji apdovanojo Panevėžio dvasininkus, apdalijo pusšimtį Panevėžyje besiglaudžiančių benamių.
Bulavienė virbalų iš rankų nepaleidžia jau gerą dešimtmetį. Iš pradžių mezgė namiškiams, gausiam anūkų ir proanūkių būriui. Tada ėmė kojines megzti giminaičiams, kaimynams, pažįstamiems. Kai ir šie buvo aprūpinti kojinėmis, ėmėsi jas dovanoti už paslaugas – laiškininkams, laikraščių išnešiotojams. O vėliau likimas ją suvedė su socialinėmis darbuotojomis, kurios lanko namie ligonius senus žmones. Bulavienė paprašė, kad jiems būtų nuneštos jos numegztos kojinės. Moteris sakė jau seniai norėjusi šiltomis kojinėmis aprūpinti didžiausius vargetas – benamius, tačiau nežinojusi, kaip jiems pasiūlyti dovaną ir nepažeisti jų orumo.
„Didžiausios šventės sulaukiau pačioje praėjusių metų pabaigoje. Varguolius namie lankančios mano draugės pakvietė mane Kūčias švęsti su neturinčiaisiais namų. Panevėžio dvasininkai į būrį sukvietė keturiasdešimt benamių. Su varguoliais prie vieno stalo sėdosi ir kunigai, ir vyskupas Jonas Kauneckas. Su jais buvau ir aš. Į šventę nunešiau savo megztų kojinių, neskaičiavau, kiek, bet užteko visiems – atrodė, kad pats Dievas jų padaugino kaip kitados duonos ir žuvies. Mačiau, kaip apsidžiaugė gavusieji, tačiau daugiausia džiaugsmo patyriau aš pati”, – teigė Bulavienė.
Mezgėja sakė, kad iš vyskupo gavo naudingą pamoką – dvasininkas jai paaiškino, kad numezgus kojines iš naminių vilnonių siūlų, iki pradedant dėvėti reikia gerokai pavelti. Taip darydavo nemažą vaikų būrį išauginusi vyskupo mama. Paveltos kojinės ilgiau neplyšdavo. „Nugyvenau 82 metus ir nežinojau tokio praktiško dalyko”, – šypsojosi dosnioji mezgėja.
Daro ką nori tas direktorius ir nieko… Puikus pavyzdys kitiems mokytojams ir direktoriams – vieniems atrišti rankas , kitiems prikąsti liežuvį – vis tiek direktorius visiems laikams ir „nepatyręs”!!!!! Tokių „direktorių” pilna Lietuva. Ir Tokių „protingų” savų direktorinių mokytojų – irgi. KOrupcija be gėdos ir sąžinės.
Keista, kad Lietuvoje žmonės mato tik tai, kas yra bloga. Kiekvienam durniui aišku, kad lengviau yra žmogų apšmeižti, nei pagirti jį. Negi šis direktorius nepadarė nieko gero, už ką galėtumėte jam padėkoti, ar pasakyti apie jį kąnors gero? Visur yra pliusų ir minusų. Tai kur tie pliusai?! Ar Jūs kvaili, ir neturite ką veikti, kaip tik pulti ant vieno žmogaus? Leiskite direktoriui, pagaliau, ramiai dirbti.