Panevėžietis užvakar pranešė, kad Katkų gatvėje esančiame darže, po šiukšlių krūva, atrado Antrojo pasaulinio karo liekaną – galingą sprogmenį. Policija iškvietė Lietuvos kariuomenės Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono specialistus, kurie sprogmenį išvežė į Karaliaus Mindaugo motorizuotojo pėstininkų bataliono šaudyklą ir sunaikino.
VPK 1-ojo komisariato laikinasis viršininkas Romualdas Inčiūra PB tvirtino, kad apie sprogmenį panevėžietis pranešė maždaug 12 valandą. „Jis atėjo tvarkyti daržo ir po šiukšlių krūva atrado Antrojo pasaulinio karo 82 mm minosvaidžio miną. Kad tai yra mina, nustatė pakviesti išminuotojai. Sprogmuo buvo apmestas šiukšlėmis, ir daržo savininkas, pakėlęs jas, atrado. Kadangi išminuotojai miną išsivežė ir sunaikino, tirti, kaip ji atsirado darže, nėra prasmės”, – aiškino R.Inčiūra.
J.Vitkaus inžinerijos bataliono 2-ojo išminavimo skyriaus vadas jaunesnysis puskarininkis Vitalijus Mikėnas PB tvirtino, kad jam dalyvauti išminavimo darbuose neteko. „Tačiau žinau, kad tai – Antrojo pasaulinio karo 82 mm minosvaidžio mina, priklausiusi rusų kariams. Nes vokiečių minos – 81 mm. Tai nėra pats didžiausias sprogmuo. Retkarčiais išminuotojai atranda dar didesnius – iki 120 mm”, – kalbėjo išminuotojų vadas.
Puskarininkis tvirtino, kad miesto teritorijoje tokio dydžio sprogmenys atrandami retai. „Dažniausiai mūsų kariams tenka darbuotis laukuose, miško pakraščiuose arba pačiame miške. Ten, kur karo metu vyko lauko mūšiai. Kaip atsirado mina mieste, atsakyti negaliu. Mums svarbiausia, kad buvo pranešta ir ji buvo nukenksminta”, – kalbėjo V.Mikėnas.
Jaunesnysis puskarininkis aiškino, kad laukuose ar miškuose tokie sprogmenys pasiliko po karo. „Randame ne tik nesprogusių minų, bet ir granatų. Pirmieji, matyt, iššauti krito į minkštą žemę ir nesprogo, o granatas galėjo bėgdami kariai pamesti. Po Antrojo pasaulinio karo praėjo daugiau kaip 60 metų. Žemės apnešė sprogmenis, o šaltis juo iškėlė taip, kaip įšalas iškelia akmenis. Gerai, kad sprogmuo buvo atrastas ir niekas jo neknebinėjo. Galėjo baigtis ir blogiau”.
Raimonda Mikučionytė