Kunigo Ričardo Doveikos asmeniniame gyvenime šie metai užbaigiami tokiais stipriais brūkšniais ir potėpiais, kad dar labiau išryškina tai, ką jis visuomet stengiasi pasakyti žmonėms: „Būkime nesibaigiantis dėkingumas vienas kitam ir ypač savo artimiesiems”.
Vilniaus arkikatedros bazilikos administratorius Ričardas Doveika tiki, jog šiuolaikinis žmogus, kad ir kaip skubėtų, kad ir kaip būtų pasaulio vėjų blaškomas, įvairiausių ideologijų, galimybių, net iškreiptų laisvių tampomas, bent širdies gelmėje išgyvena tikrąją Kalėdų šventės prasmę. Kad ir kaip mėgintų viską užgožti vartotojiška kultūra, Kalėdų dieną žmogus supranta, jog švenčia didžiąsias gyvybės, žmogiškumo ir šeimos vertybes.
Ir žalia, ir juoda
Kunigui Doveikai Kalėdų šventė yra pirmiausia trys tiesos, kurias derėtų apmąstyti kiekvienam šiek tiek stabtelėjus vartotojiškame triukšme. Tai Dievas, kuris įeina į istoriją, gyvybė, ties kuria palinkstame Kalėdų naktį, ir šeima, kurios pašaukimas – padėti žmogui išreikšti save per gyvenimą.
„Labai dažnai randame laiko viskam. Savus paliekame. Tėtis, mama palauks. Žmona, vyras palauks. Jie gi savi – vėliau. Pamirštame, kad jie turi savo gyvenimą: pradžią, baigtį, ciklingumą”, – kalbėjo LŽ pašnekovas.
Jam šiemet buvo lemta patirti ir džiugių, ir skaudžių šeimos išgyvenimų. Tapo brolio Roberto dukrytės Brigitos, gimimo dieną atsinešusios šį vardą, krikšto tėvu. Skaudi patirtis ištiko advento išvakarėse – neteko mamos, tačiau jos laiminantis paveikslas išliks visą gyvenimą.
Kunigo Doveikos mama mirė lygiai tą pačią dieną kaip tėvas prieš septynerius metus. Abu dar jauni žmonės: tėvas – penkiasdešimt ketverių, mama – penkiasdešimties metų. Tėvai buvo paprasti darbininkai. Mama į sostinę atvažiavo iš provincijos, tėvas gimė Vilniuje. Abu gyveno tame pačiame kieme Kalvarijų gatvėje. Ten susipažino. Susituokė. Tame kieme užaugo ir abu sūnūs. Pašnekovas prisiminė vaikystėje dažnai sirgęs, ir mama aštuoniolika metų naktimis dirbo, kad dienomis galėtų būti namie, prižiūrėti vaikus. Tie namai – iš tikrųjų lūšnelė. Šešiolikos kvadratinių metrų kambarėlyje, kuriame turėjo tilpti ir virtuvė, ir krosnis, ir miegamieji, ir valgomasis, penkiolika metų pragyveno penkiese.
„Mes – sovietinės kartos vaikai, bet džiaugiuosi, kad tėvai turėjo savo nuomonę, – kalbėjo Doveika. – Žinoma, atsargiai žiūrėjo į mano kunigystės pasirinkimą, nes buvo dar tik Sąjūdžio pradžia. Linkėjo mums gero ir baiminosi, kad sunkiai materialiai augę vaikystėje nebūtume gniuždomi pašaipų ar priekaištų ir galėtume gyvenime atsistoti ant kojų. Mudviejų su broliu skirtingos specialybės. Jis policininkas, ir namuose kabo dvi uniformos: žalia ir juoda. Likome našlaičiai, kai galbūt labiausiai reikėtų tėvų išminties, palaikymo, pritarimo. Tada atsiremi į kapo tiesą ir jauti tėvų palaiminimą iš anapusinės tikrovės. Dar stipriau tiki, kad gyvenimas po mirties tik pasikeičia, bet nenutrūksta. Ir liudiji žmonėms, kad gyvenimas yra didžiausia vertybė, o mes vienas kitam – dovana”.
Šalia Monsinjoro
Tėvai, pasak pašnekovo, nebuvo davatkos. Mama net eidavo į kitą bažnyčią, kad kuo mažiau būtų katedroje ir niekas nesakytų: štai, klebono mama atėjo.
Pats Doveika katedroje yra nuo jos atidarymo dienos jau septyniolika metų. Nuo trylikos metų patarnavo mišioms Šv. Rapolo bažnyčioje. Kai jos vikaras monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas buvo paskirtas atkurtos katedros klebonu, ten atsivedė ir mišioms patarnaujančius berniukus. Doveika penkiolika metų praleido šalia monsinjoro Vasiliausko ir galėtų vadintis jo mokiniu. Katedroje jam patarnavo mišioms, vėliau buvo klierikas, diakonas ir dabar – klebonas.
Šiemet katedroje buvo sutuokta apie 200 porų ir pakrikštyta per 500 vaikų. Daugiau kaip 200 vaikų priėmė Pirmąją Komuniją ir per 200 žmonių – Sutvirtinimo sakramentą.
„Tas šurmuliuojantis gyvenimas ir parodo, kad žmogus įeina į šventovę gyventi. Mes, kunigai, stengiamės, kiek galime ir suprantame, pagelbėti žmonėms, kad sveikame kūne būtų sveika siela. Kai žmogus gauna sutvirtinimo vertybes, kai gali atsiremti į šias pamatines kolonas, jis tampa kuriančiu žmogumi. O kuriančių žmonių labiausiai reikia mūsų visuomenei, – kalbėjo katedros klebonas. – Buvimas šventovėje, įmelstoje erdvėje, yra ir galimybė vienas kitam palinkėti ramybės. Išlaisvinti savo gėrį. Įsileidęs Dievo žodį į savo gyvenimą žmogus išeina iš šventovės drąsesnis. Išeina ne pataikauti ir prisitaikyti, bet liudyti savo žmogiškumą ir vertybes. Jis iš tikrųjų jaučia malonumą gyventi, nes tampa gražiausiu liudijimu kitiems: ir tu gali taip gyventi, kaip aš gyvenu”.
Apie tamsos jėgas
Kunigas Doveika džiaugėsi, kad šiemet toliau buvo restauruojama katedra. Per kelerius metus ji turėtų būti visiškai sutvarkyta iš išorės. Jau spindi grožiu po kapitalinio remonto atsinaujinusi varpinė.
„Buvome paliesti ir tamsos pasaulio jėgų, – vagystę iš varpinės prisiminė pašnekovas. – Kaip turbūt kiekvienas miesto objektas, patyrėme ir alkoholikų bei narkomanų antplūdį. Nežinau, ką reikia daryti su tais pasiklydusiais jaunuoliais, kurie priekabiauja prie žmonių, vagia iš šventovių, kurie parodo, kad mūsų socialiniai santykiai nėra taip sutvarkyti arba taip pabrėžiamos žmogaus laisvės ir teisės, kad visuomenė palikta be jokios teisės. Sugauni narkomaną, nešantį kokį gesintuvą iš šventovės, iškvieti policiją. Jį išveža, bet tą patį vakarą pamatai vėl sėdintį šventovėje ir žiūrintį į tą patį gesintuvą. Daiktų paėmimas – smulkmė, bet yra užpuolami, sumušami žmonės, iš jų atimamas gerumas”.
Kunigas Doveika minėjo ir visuotinį pesimizmą, apatiją, solidarumo stoką. Vienkiemiuose žudomi seneliai ir tik vienam kitam kaimo šviesuoliui rūpi kaimynai. Didžiuosiuose miestuose tos pačios laiptinės gyventojai kaimynų nepažįsta ir kartais praguli mirusi senutė savo kambarėlyje dvi tris paras. Keisti darosi ir žmonių tarpusavio santykiai. Jei vienam viskas yra gerai, kitą dar labiau nuliūdina, nes juk negali dabar lietuviui būti gerai! Tamsos jėgos, pasak pašnekovo, labai norėtų, kad visuomenė rūgtų iš vidaus. Kad mes nepasitikėtume vienas kitu, vienas kitam pavydėtume, regztume intrigas. Tampytume vienas kitą po teismus dėl nepasidalyto tėvų žemės lopinėlio. Sėdėtume prie tėvų karsto skirtingose pusėse, nes vienam daugiau, kitam mažiau paliko. Tamsos pasauliui nėra tas pat, kad žmogus yra geras. Tamsos jėgos ieško ir randa būdų gerą žmogų nuskriausti, pažeminti, kad jis prarastų viltį ir žavesį būti tuo, kas yra. Tokiomis aplinkybėmis kunigas žmonėms nurodo vienintelį pavyzdį: auksas negali būti išbandomas vandeniu. Auksas išbandomas tik ugnimi, kad būtų grynuolis.
Surišamų mazgelių metas
„Dar labai sunkiai ištiesiame delnus ir leidžiame sukauptomis gėrybėmis, ar tai būtų dvasinės vertybės, ar materialinė gerovė, pasinaudoti šalia esančiam žmogui. Būna liūdna matyti, kai labdarai atneša paltą be sagų, pirštines be pusės pirštų, neišplautas kelnes ar kelerius metus vandens nemačiusius marškinius ir sako: padariau gerą darbą. Juk tai yra kito žmogaus orumo įžeidimas, nesvarbu, ar tą žmogų ženklina mėlynumas nuo alkoholio, ar daugiavaikės šeimos neturtas. Pasidalydamas tuo, ką turiu gera, kas dar gali būti reikalinga, o ne atlieka, aš pagerbiu kito žmogaus orumą, nes dalijuosi su tuo, kuris yra lygus man. Žmogus su žmogumi. Atimdamas šiek tiek iš savęs solidarizuojuosi su kitu”, – kalbėjo kunigas.
Jis norėtų, kad ir valdžios žmonės susimąstytų, ar nevertėtų sudaryti sąlygų per mokesčių sistemą ir didžiąsias kompanijas skatinti remti. Gerumas, pašnekovo įsitikinimu, turi tapti mūsų kasdienybe. Ir gerumas nėra vien labdara – duoti tam, kuris turi mažiau. Rytojaus žmogaus, kuris kurs Lietuvą, kuris rūpinsis šia žeme, išsilavinimas, studijos, gyvenamoji aplinka, galimybė stažuoti užsienyje – taip pat yra gerumas.
Advento laikotarpis katedros klebonui dažnai atrodo panašus į surišamų mazgelių metą, kai stengiamės išgelbėti per metus nutrūkusias sąsajas su kitais žmonėmis ir Dievu. Nors padarytos klaidos, nuodėmės ar slegiančios patirties mazgas nepatogus, tas nepatogumas, kurį išgyvena žmogus, šeima, visuomenė, kunigo įsitikinimu, suartina. Advento laikotarpis tam ir yra, kad galėtume dar kartą švariomis mintimis, žodžiais, jausmais priartėti prie vertybių, kurios leidžia mums išlikti žmonėmis. Dėl to ir skubame užžiebti Kalėdų eglę – gyvybės ir vilties medį.
——————————————————————————–
Trumpai
Kunigui Ričardui Doveikai trisdešimt dveji metai. Vilnietis. Dabartinėje Senvagės vidurinėje mokykloje baigė devynias klases. Prekybos ir verslo mokykloje įgijo vidurinį išsilavinimą ir virėjo specialybę. Aštuoniolikos metų įstojo į Kauno kunigų seminariją ir Vytauto Didžiojo universitetą. Įgijęs teologijos bakalauro laipsnį ir gavęs kunigystės šventimus, mažiau nei metus dirbo vikaru Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčioje Vilniuje. Dvejus su puse metų studijavo Romos popiežiškame Laterano universitete Santuokos ir šeimos fakultete ir įgijo teologijos magistro laipsnį. Penktus metus Vilniaus arkikatedros bazilikos administratorius. Nuo šios vasaros eina ir arkivyskupijos kanclerio pareigas.