„Muzikantai turi muzikuoti, dailininkai turi tapyti, poetai turi kurti eiles, jeigu jie nori taikiai sugyventi su savimi. Žmonės turi būti tuo, kuo jie gali būti. Jie turi likti ištikimi savo prigimčiai”, – samprotavo Eibrahamas Maslou.
Saviraiška – tai nebūtinai kūrybinės pastangos, tampančios meno kūriniais. Tėvas/motina, sportininkas, studentas, dėstytojas arba darbininkas prie staklių, – visi gali išreikšti savo potencialą, maksimaliai gerai darydami tai, ką jie daro.
Toliau tęsiame save realizuojančių žmonių charakteristiką, apibrėžtą vieno iš humanistinės psichologijos lyderių Eibrahamo Maslou.
7. Suvokimo naujumas
Save realizuojantys žmonės turi sugebėjimą vertinti įprastus gyvenimo įvykius naujai, patirdami malonumą ir netgi ekstazę. Pavyzdžiui, šimtoji vaivorykštė jiems tokia pat nuostabi ir didinga, kaip ir pirmoji; pasivaikščiojimas mišku niekada nebūna nuobodus; žaidžiančio vaiko vaizdas pakelia nuotaiką. Skirtingai nei tie, kurie laimę priima kaip savaime suprantamą dalyką, save realizuojantys žmonės vertina palankų likimą, sveikatą, draugus ir politinę laisvę. Jie retai skundžiasi nuobodžiu ir neįdomiu gyvenimu.
8. Aukščiausieji, arba mistiniai, potyriai
Tyrinėdamas saviraiškos procesą, Maslou priėjo netikėtą išvadą: daugelis jo tyriamųjų turėjo tai, ką jis pavadino aukščiausiaisiais išgyvenimais. Tai stipraus susijaudinimo arba didelės įtampos momentai, taip pat atsipalaidavimo, susitaikymo, palaimos ir ramybės akimirkos. Tai tokios ekstazės būsenos, kurios išgyvenamos kulminaciniais meilės ir intymumo, kūrybinio įkvėpimo, nušvitimo, atradimo ir susiliejimo su gamta momentais. Šie žmonės gali „įsijungti” be dirbtinių stimuliatorių. Juos stimuliuoja vien tai, kad jie gyvi.
Pasak Maslou, mistiniai išgyvenimai nėra dieviškos ar antgamtiškos prigimties, nors iš esmės jie religiniai. Maslou suprato, kad aukščiausiųjų potyrių momentu žmonės jaučia didžiulę harmoniją su pasauliu ir išeina už savojo Aš ribų. Jie jaučiasi sykiu ir stipresni, ir bejėgiškesni nei anksčiau, nes praranda laiko ir vietos pojūtį.
Pagal Maslou, mistiniai išgyvenimai, kurie iš tiesų keičia žmogų, jį aplanko tuomet, kai jis to nusipelno: „Žmogus patyria insaitą metus laiko gydęsis pas psichoanalitiką; arba filosofas, 15 metų ieškojęs problemos sprendimo, pagaliau jį atranda”.
9. Visuomenės interesas
Netgi tuomet, kai save realizuojantys žmonės yra sunerimę, nuliūdę arba įpykę dėl žmogaus prigimties trūkumų, juos vis tiek jungia artumo jausmas. Jie jaučia nuoširdų norą padėti savo „mirtingiesiems” broliams pagerinti save. Šis noras pasireiškia užuojautos, simpatijos ir meilės visai žmonijai jausmu. Dažnai tai būna ypatinga broliškos meilės forma, panaši į vyresniojo brolio ar sesers meilę jaunėliams.
10. Prasmingi tarpusavio santykiai
Save realizuojantys žmonės siekia prasmingesnių ir glaudesnių tarpusavio santykių nei „paprasti žmonės”. Artimą ryšį jie linkę užmegzti su turinčiaisiais panašų charakterį, talentą ir sugebėjimų („toks tokį sutiko”), nors savo socialinio intereso dėka jie jaučia didelę empatiją ir mažiau sveikų žmonių atžvilgiu. Paprastai save realizuojančių žmonių artimųjų ratas nedidelis, kadangi tokie santykiai reikalauja daug laiko ir pastangų. Save realizuojantys žmonės jaučia didelį švelnumą vaikams ir lengvai su jais bendrauja.
11. Demokratiškas charakteris
Save realizuojantys žmonės, pasak Maslou, yra patys demokratiškiausi. Jie neturi išankstinių nuostatų, nes gerbia kitus nepriklausomai nuo to, kokiai klasei, rasei, religijai ir lyčiai jie priklauso, nepaisydami amžiaus, profesijos ir kitų statuso rodiklių. Be to, jie noriai mokosi iš kitų nedemonstruodami pranašumo ar autoritarinių polinkių. Save realizuojatis muzikantas, pavyzdžiui, jaučia didelę pagarbą mechanikui, kadangi pastarasis turi žinių bei įgūdžių, kurių neturi jis pats.
Taip pat Maslou priėjo išvadą, kad save realizuojantys žmonės nemano, jog visi be išimties yra lygūs: „Šie individai, patys būdami elitas, į draugus renkasi taip pat elitą, – tačiau charakterio, sugebėjimų ir talentų elitą, o ne kilmės, rasės, kraujo, vardo, šeimos, amžiaus, šlovės arba valdžios”.
Priemonių ir tikslo atskyrimas
Kasdieniame gyvenime save realizuojančios asmenybės konkrečiau, nuosekliau ir tvirčiau vertina tai, kas yra teisinga ir klaidinga, gerai arba blogai. Jie laikosi tam tikrų moralinių ir etinių normų, nors retas kuris iš jų būna religingas ortodoksine šio žodžio prasme.
Maslou taip pat pastebėjo, kad jo tiriamieji turi išskirtinį sugebėjimą aiškiai atskirti tikslus nuo jų realizavimo priemonių. Jie mėgavosi pačiomis priemonėmis (elgesio instrumentais, vedančiais į tikslą), kurios nepatiko mažiau kantriems žmonėms. Save realizuojantys žmonės labiau linkę veikti dėl paties proceso (pavyzdžiui, daryti fizinius pratimus), o ne dėl tikslo (pavyzdžiui, geros sveikatos).
13. Filosofiškas humoro jausmas
Kitas išskirtinis save realizuojančių žmonių bruožas yra tas, kad jie žavisi filosofiniu, geranorišku humoru. Daugumai iš mūsų malonumo teikia pastebėjimai, išjuokiantys kieno nors nevisavertiškumą, ką nors žeminantys arba nešvankūs, o sveiką žmogų prajuokina humoras, pašiepiantis visos žmonijos kvailumą. Kaip pavyzdys galėtų būti A. Linkolnas, kurio posakiai būdavo ne tik juokingi – tai buvo savotiškos alegorijos ir palyginimai. Maslou pastebėjo, kad filosofiškas humoras paprastai sukelia šypseną, o ne juoką. Dėl tokio požiūrio į humorą save realizuojantys žmonės dažnai laikomi pernelyg santūriais.
14. Kūrybingumas
Maslou pastebėjo, jog visi be išimties save realizuojantys žmonės yra kūrybingi. Tačiau jo tiriamųjų kūrybinis potencialas pasireikšdavo ne taip, kaip didžiųjų talentų poezijoje, dailėje, muzikoje ar moksle. Maslou kalbėjo veikiau apie tokį natūralų ir spontanišką kūrybingumą, kuris būdingas nesugadintiems vaikams. Tai kūrybingumas, pasireiškiantis kasdieniame gyvenime kaip natūralus pastabios, priimančios visa, kas nauja, asmenybės saviraiškos būdas.
Kūrybingas save realizuojantis žmogus nebūtinai rašo knygas, kuria muziką arba tapo drobes. Kalbėdamas apie savo uošvę, kurią laikė save realizuojančia asmenybe, Maslou pabrėžė būtent šį faktą. Jis sakė, kad nors jo uošvė neturi aktorės ar rašytojos talento, ji itin kūrybiškai žiūri į sriubos virimą. Pasak Maslou, pirmarūšėje sriuboje visada daugiau kūrybos negu antrarūšėje poezijoje.
15. Pasipriešinimas „sukultūrinimui”
Galų gale save realizuojantys žmonės sugyvena su savo kultūra, tuo pat metu išsaugodami vidinę nepriklausomybę nuo jos. Jiems būdingas autonomiškumas ir pasitikėjimas savimi, todėl jų mąstymas ir elgsena nepasiduoda socialinei ir kultūrinei įtakai. Toks pasipriešinimas „sukultūrinimui” nereiškia, kad save realizuojantys žmonės nepaiso tradicijų arba yra asocialūs visose žmogaus veiklos srityse. Pavyzdžiui, drabužiais, kalba, maistu ir manieromis jie nesiskiria nuo kitų. Jie neeikvoja energijos kovoti su egzistuojančiais papročiais ir taisyklėmis, kol nepažeidžiamos svarbios jų vertybės. Tačiau jeigu taip įvyksta, save realizuojantys žmonės laikomi užsispyrusiais ir ekscentriškais.
Save realizuojantys žmonės – ne angelai
Maslou pastebėjimai kai kuriuos skaitytojus gali atvesti prie minties, kad save realizuojantys žmonės – išrinktoji „superžvaigždžių” grupė, artėjanti prie meno gyventi tobulybės ir stovinti ant nepasiekiamos likusiajai žmonijos daliai viršūnės. Maslou vienareikšmiškai atmetė panašias išvadas.
Būdami netobuli iš prigimties, save realizuojantys žmonės taip pat turi kvailų, nekonstruktyvių ir liguistų įpročių. Jie gali būti užsispyrę, nervingi, nuobodūs, egoistiški ir prislėgti, ir jokiomis aplinkybėmis jie nėra apsaugoti nuo nemotyvuoto pasipūtimo, per didelio išdidumo ir prisirišimo prie draugų, šeimos ir vaikų. Temperamento blyksniai nėra jiems svetimi.
Maslou taip pat pastebėjo, kad jo tiriameji sugeba išsaugoti „chirurgų šaltumą” kilus tarpusavio konfliktams. Pavyzdžiui, viena moteris, supratusi, jog daugiau nebemyli vyro, išsiskyrė su juo parodžiusi tokį ryžtą, kuris daugeliui asocijavosi su negailestingumu. Kiti po artimųjų mirties susitvarkydavo taip lengvai, kad atrodydavo beširdžiai.
Save realizuojantys žmonės nėra laisvi nuo kaltės jausmo, nerimo, liūdesio ir abejonių savimi. Dėl jiems būdingo susikaupimo į esmę jie nepakenčia tuščių apkalbų ir lengvų pokalbių. Kartais jie gali kalbėti ir elgtis taip, kad tai prislėgs, šokiruos arba įžeis kitus. Galų gale jų gerumas kitų atžvilgiu gali padaryti juos pažeidžiamus – pavyzdžiui, jiems gresia pavojus įklimpti į bendravimą su įkyriais arba nelaimingais žmonėmis. Nepaisant visų šių trūkumų, save realizuojantys žmonės yra puikūs psichinės sveikatos pavyzdžiai. Šiaip ar taip, jie mums primena, jog žmonijos psichologinio augimo potencialas yra kur kas aukštesnis nei tas, kurį mes pasiekėme.