Iki Kalėdų likus kelioms dienoms darosi truputį neramu. Tiek reikalų, lakstymų, dovanų pirkimo, pakavimo, slėpimo ir lūkesčių, ar patiks, ar įvertins, ar nenusivils.
O čia dar nežinai, kokia dovana nudžiugintų, arba nerandi, ko reikia.
Ir to sniego vis nėra. Kokios Kalėdos, jei už lango lietus, o parduotuvėse nesibaigiančios spūstys, nekalbant jau apie vis stipriau įsibėgėjantį piniginių tuštėjimo metą.
Ne veltui juokaujama, kad šventės – reikalas rimtas. Nepaisydamos lūkesčių, noro, kalendoriaus ir netgi tuometės nuotaikos, kiekvienais metais vis tuo pačiu laiku jos ir nekviestos ateina. Panašu, kad trauktis nėra kur. O gal ir nereikia?
Švenčia visi
Gal galima sėdėti namuose ir atėjusias šventes tiesiog ignoruoti? Nebent nepravertumėte namų durų, nes už jų – atvirumu pasauliui alsuojantys šventiniai renginiai. Taip išeitų, kad nešvęsti negalima, nes švenčia visi.
Net ir tie, kurie vieniši, šiomis dienomis įveikinėja didžiausią metų dilemą: švęsti ar nešvęsti, o jei švęsti, su kuo? Juk Kalėdos – šeimos šventė. Anot psichologės Rasos Bieliauskaitės, tik tie, kurie išdrįs praplatinti savo pasaulio ribas, per šventes išsiverš iš vienišumo gniaužtų: „Kartais vienišumas yra mūsų pasirinkimas ir mes turime pagalvoti, ar norime būti vieniši, ar nenorime būti vieni. O jei pasiryžote, tai pasikeisti nebus sunku. Aplink jus – daugybė žmonių, su kuriais tam tikrą laiką nebendravote, ir jei išdrįstumėte juos prisiminti… Žinoma, tai būtų rizikingas žingsnis, bet jei ryžtumėtės, vienišumas išsisklaidytų”.
Tokiu būdu padėtumėte kitam, gal net labiau nei jūs vienišam žmogui. „Niekada taip nepadėsi sau pačiam, kaip kitam. Jei jautiesi labai blogai, visada šalia yra toks žmogus, kuris jaučiasi panašiai, o gal yra kur kas blogesnėje situacijoje nei tu. Gal yra kažkas, su kuo gali pasidalyti savo skausmu? Gal reikia pagalvoti apie žmones, kurie gyvena kitame mieste ir kuriuos gali aplankyti jei ne autobusu, mašina ar traukiniu, tai bent laišku, skambučiu, žinute ar mintimis?” – klausė psichologė.
Reikia nedaug
R. Bieliauskaitė primena, kad iki bendravimo pilnatvės reikia labai nedaug: kad kiti nesijaustų vieniši, galima pasidalinti savo namų židiniu, erdve, laiku.
Žmonės per mažai galvoja apie tai, ką galėtų duoti vienas kitam. Žinoma, tai neturėtų būti išmalda, t. y. pabrėžimas, kad neturėjote laiko, bet padarėte tam žmogui malonę, būtent todėl šiuo metu esate šalia.
Jei apsisprendėte padėti, neapsieisite be nuoširdumo, dėmesio, atidumo, žmogiškos šilumos. Tai dalykai, nereikalaujantys pinigų, bet reikalaujantys kantrybės ir supratimo.
Sakote, nėra laiko? Užimtumas ir laiko trūkumas rodo jūsų pasirinkimą ir atsakomybę, gal jei ne šiais, gal kitais metais nuspręsite kitaip.
Ne mažiau svarbu šventiniu periodu išvengti „neprotingų” lūkesčių.
Šiuo laikotarpiu didžiausias dėmesys turėtų būti skiriamas bendravimui su šeimos nariais, norų ir lūkesčių išsakymui, kad aplinkiniai žinotų, ko tikitės. Nesistenkite nuversti kalnų vieni. Pasiskirstykite darbus, kalėdinių dovanėlių saugojimo paslaptis, aptarkite jūsų šeimai priimtinas ir nepriimtinas tradicijas, šventės vietą, patiekalus, nepamirškite tarpusavio santykių puoselėjimo. Šventė bus nieko verta, jei nerasite tarpusavio sutarimo ir į jūsų namų duris brausis seni nesutarimai. Tegul šiais metais pati šventė suranda kelią į jūsų namus. Ir nepamirškite: smagiausios šventės „žaidžiamos” kartu.