Kas nužudė „Don Žuaną”?

Savaitgalį įvykusi Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro premjera – V. A. Mocarto opera „Don Žuanas” su kviestiniais solistais Asmik Gregorian bei Laimonu Pautieniumi – paliko ryškių muzikinių įspūdžių, kitaip nei režisūrinis ir vizualinis kūrinio sprendimas.

Per pirmąją spektaklio premjerą šeštadienio vakarą publika ne kartą pratrūko plojimais ir ovacijomis „Don Žuano” solistams, tačiau kūriniui pasibaigus, publika skirstėsi sutrikusi. Žiūrovai kuždėjosi nesupratę operos finalo.

Vienu genialiausių V. A. Mocarto kūriniu vadinamą žaismingą operą „Don Žuanas” Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje režisavo Raimundas Banionis, scenografiją ir kostiumus kūrė dailininkas Sergejus Bocullo, choreografiją – Vesta Grabštaitė. Kūrinį dirigavo Ilmaras Haris Lapinis.

Pagrindinį lengvabūdžio mergininko Don Žuano vaidmenį kūrusiam solistui Laimonui Pautieniui pirmajame spektaklyje nepavyko maksimaliai atskleisti charizmatiško savo herojaus žavesio. Tik merginimasis jaunamartei Cerlinai (solistė Rita Petrauskaitė) pakankamai išplėtotas ir motyvuotas, tačiau kitų dviejų damų – Donos Anos (solistė Asmik Gregorian) ir Donos Elvyros (solistė Dalia Kužmarskytė) jausmų šaltiniai spektaklyje nelabai aiškūs, nors solistės vaidino bei dainavo labai įtaigiai.

Ypač daug malonumo publikai suteikė viešnios iš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Asmik Gregorian arijos. Solistės sopranas skambėjo nuostabiai, tačiau teksto suprasti buvo beveik neįmanoma, taip pat, kaip ir dainuojant L. Pautieniui, Ž. Siksnai (Don Otavijaus vaidmuo). Matyt, todėl, kad svečiai nepratę prie prastos Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro akustikos, nes uostamiesčio teatro solistų Artūro Kozlovskio, Ritos Petrauskaitės, Valdo Kazlausko (Komandoro vaidmuo), Kęstučio Nevulio (Mazetas) tekstas buvo girdėti puikiai.

Choro ir baleto artistų vaidmuo „Don Žuane” – minimalus. Jie tik keliose scenose suteikia spalvą spektakliui. Toks choro išstūmimas, ypač po itin įtaigaus jo vaidmens „Eugenijaus Onegino” pastatyme, nuvylė. V. A. Mocarto „Don Žuano” muzikos temų plėtotės – gana ilgos ir dažnai kilo įspūdis, jog jas dainuojantys solistai neturi ką veikti scenoje.

Su pasigėrėjimu žiūrovai aptarinėjo prašmatnius operos dainininkų kostiumus, tačiau nekintanti „Don Žuano” scenografija – stilizuotas marmurinių antkapių vaizdas per du veiksmus nusibodo, o pirmyn atgal slankiojančios kolonos – nei labai originalios, nei funkcionalios.

Viena kebliausių, sudėtingiausių V. A. Mocarto operos scenų – mistinis Akmeninio Svečio (Don Žuano nužudyto Komandoro vėlės) pasirodymas bei Don Žuano nužudymas finale. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro „Don Žuanas” statytas pagal Lorenzo da Ponte libretą buvo sutrumpintas. Kupiūruojant iš jo iškrito laisvamanio Don Žuano konfliktas su religija. Vis pasirodantys siluetai budelio apsiaustais operoje simbolizavo visuomenės dorovę saugančius vienuolius, tačiau iš spektaklio siužeto tai nepaaiškėjo.

Būtent vienuoliai nužudo paleistuvį bei laisvamanį Don Žuaną, užverčia ant jo kapo paminklinę Komandoro skulptūrą ir paskleidžia žinią, kad pats Komandoras nusitempė į pragarą moterų suvedžiotoją. Toks libretas. O spektaklio finale publika mato pradžioje lyg ir nužudytą bet atgijusį Komandorą, kuris ateina pas Don Žuaną ir jį nužudo. Nepagrįsta mistika, ir tiek. Nepaisant to, žiūrovai plojo atsistoję. V. A. Mocarto „Don Žuano” muzikinis ir vokalinis atlikimas tikrai buvo to vertas.