Nėra gražesnės žiemos nei ta, kuri mūsų vaikystės prisiminimuose, – daug balto sniego, kuris girgžda po kojomis ir žvilga, kai prisimerki. Norisi klampoti per jį ir nesustoti, nors kojos sminga gerokai virš kelių, o paskui griūti po egle, papurtyti už šakos ir nors vieną išvaduoti nuo apsunkusios sniego naštos, pavertusios žaliaskarę sniego bokštu.
Guli pusnyje, o į rankoves prilindęs kibus sniegas tiesiog degina riešus. Tačiau vis tiek guli išsižiojęs ir lengvoms snaigėms leidi kristi tau į burną. Nukritusios ant blakstienų, jos kiek pakutena ir ištirpusios nubėga per skruostus.
Kas galėtų tai pamiršti.
Gal todėl net ir gūdžiausią žiemą šimtai tūkstančių žmonių iš viso pasaulio keliauja ne į pietus, o į šiaurę.
Laplandijoje prie poliarinio rato, apsupti stebuklingai gražios gamtos ir sniego, kuris čia baltuoja pusę metų, jie sugrįžta į savo vaikystę, o jų vaikai – į pasaką, kurioje pagrindinis veikėjas – Kalėdų Senelis.
Laplandija – reali
Laplandijoje gyvena pats tikriausias Kalėdų Senelis. Tai žino ir vaikai, ir močiutės.
Tiesa, iki šiol daugelis galvoja, kad Laplandija – nereali, išgalvota vietovė, lyg melagių šalis pasakoje.
Tačiau iš tiesų Laplandija – reali vietovė. Šiaurinėje Skandinavijos pusiasalio dalyje per kelias šalis besidriekianti teritorija laikoma samių gimtine.
Laplandija vadinama ir viena Suomijos provincijų.
Kodėl būtent čia įsikūrė ir Kalėdų Senelis, niekas tiksliai pasakyti negali.
Tačiau aišku, kad šios įspūdingos pasakos istorija tesiekia vos keletą dešimtmečių, nors atrodo, jog Kalėdų Senelis ir Laplandija neatskiriami šimtmečius.
Išgarsino Suomiją
Suomija turi kuo garsėti pasaulyje – „Nokia”, tūkstančiu ežerų, pirtimis, šiaurėje augančiomis tekšėmis ir Mikiu Hakenenu.
Tačiau kur kas labiau nei šis legendinis lenktynininkas kuklią šiaurės šalį išgarsino Kalėdų Senelis.
800 kilometrų nuo Helsinkio nutolęs Laplandijos sostine vadinamas neišvaizdus Rovaniemio miestelis yra tarpinė stotelė, kurioje pasikinkęs elnius ar šiaurės laikas – haskius gali skrieti dar toliau į šiaurę link pasakų šalies. Už 8 kilometrų, tiesiog ant poliarinio rato savo rezidencijoje svečių laukia Kalėdų Senelis.
Suomiškai Joulupukki vadinamas Senelis atnešė pasaulinį pripažinimą ne tik Rovaniemiui, bet ir Suomijai.
Pradžia – nuo E.Ruzvelt
Pirmasis turistinis objektas poliariniame rate atsirado 1950 metais, kai čia apsilankė buvusio JAV prezidento Franklino Ruzvelto našlė Eleonora Ruzvelt. Praėjus 15 metų statinių atsirado daugiau. Taip statėsi Rovaniemis, sukurtas būtent turistų poreikiams tenkinti, o kartu ir Kalėdų Senelio rezidencija.
Pradžioje Senelis iš savo namų Korvatunturio kalne į poliarinį ratą susitikti su turistais atkeliaudavo tik prieš Kalėdas. Prieš trejetą dešimtmečių Kalėdų sSnelis čia pastatytoje rezidencijoje pradėjo lankytis kasdien. Pamažu radosi parduotuvėlės, kavinės, paštas, iš kurio laiškai pasklinda po visą pasaulį. Prieš dešimtmetį čia buvo atidaryta ir Senelio rezidencija, kurioje šiandien jis ir priiminėja svečius.
Skaičiuojama, jog per metus Kalėdų Senelį aplanko apie puse milijono žmonių.
Turi antrininkų
Žiemą 10-20 laipsnių šalčio kaustomoje vietovėje, kurioje saulė pateka apie 11 ryto, o antrą dienos jau leidžiasi, kur sniego paklotė čia žemę dengia 180 parų per metus, turistams siūloma daug smagių pramogų – elnių ir haskių fermų lankymas, jų kinkinių važnyčiojimas, sniegomobilių safaris, puikios slidinėjimo trasos, tačiau susitikimas su mielu geraširdžiu Seneliu ir jo nykštukais tampa įsimintiniausiu įspūdžiu daugeliui keliautojų.
Žiemą vasarą nuo ryto iki vakaro lankytojus sutinkantis Kalėdų Senelis turi ne vieną savo antrininką.
Tik mums, suaugusiems, dera žinoti, kad Senelis kasdien dirba tik tiek, kiek ir priklauso dirbti kiekvienam Europos Sąjungos piliečiui.
Seneliai dirba pamainomis ir turi poilsio dienų. Kiek jie uždirba – paslaptis. Tačiau žinoma, kad šiai nuostabiai būtybei įgyvendinti visus vaikų troškimus padeda ne vienas tūkstantis nykštukais paverstų suomių.
Sakoma, jog dėl to magiška Kalėdų dvasia poliarinio rato pašonėje jaučiama bet kuriuo metų laiku.
Vilioja atrakcijos
Joulupukio rezidencija, iš rastų suręsti nameliai – parduotuvės, Senelio namas, paštas, iš kurio galima išsiųsti atvirlaiškį su paties Kalėdų Senelio antspaudu.
Peržengę poliarinį ratą ir gavę diplomus apie šį įsimintiną įvykį, turistai skuba pamatyti, kaipgi atrodo tas tikrasis Kalėdų Senelis.
Tačiau iki jo rezidencijos nukeliausi ne taip greitai, ypač jei keliauji su vaikais.
Iki ledo nučiuožinėti sniego kalneliai, milžiniški seniai besmegeniai, šiaurės meškos, kamuolių piramidės vilioja mažuosius. Linksmo jų krykštavimo ir laimingų tėvų šypsenų čia pilnas kiemas.
Suomiai žino, ką galima padaryti iš sniego, kurio paklotė čia baltuoja nuo lapkričio iki balandžio.
Dovanų nedalija
Šiek tiek vėliau laukia ta saldžioji akimirka – akistata su Seneliu.
Kol vaikai ir suaugusieji mindžikuoja eilutėje, o tvarką palaiko apsaugininkai, nykštukai teiraujasi, ar geri buvo vaikai, ar neišdykavo, ar klausė tėvelių. Seneliui rūpi žinoti ir tai, ar geri buvo tėveliai.
Deja, kad ir koks geras buvai, dovanų tikrasis Kalėdų Senelis nedalija. Paspaudęs ranką ir pasiteiravęs, iš kur atvyko jo svečiai, Senelis gali nustebinti paklausęs, ar Klaipėda toli nuo Kauno.
Po kelias akimirkas trunkančio pokalbio vos kelių dešimčių kvadratinių metrų išpuoštame kalėdiniame kambarėlyje žybsi nykštuko fotografo blykstės. Čia – jokių savų fotoaparatų.
Tik užvėręs Senelio kambario duris, prieš akis jau matai įsimintino susitikimo fotografiją.
Nuotraukos nepigios. Penkios standartinio dydžio fotografijos kainuoja apie 20, viena didesnė apie 15, o plakatas – apie 30 eurų.
Sveikinimas – 7 eurai
Kalėdų Senelis turi ir savo paštą. Kasdien, ypač prieš Kalėdas gaunantis šimtus laiškų su vaikų pageidavimais, Senelis ir pats juos rašo. Už 7 eurus galima užsakyti vardinį laišką – sveikinimą, kurį jums asmeniškai prieš Kalėdas pasirašys pats Joulupukis.
Tačiau daugelis patys apsimeta Seneliais. Pašte paseiliodami pieštuką jie raito gražiausius sveikinimus savo artimiesiems – atseit nuo Kalėdų Senelio.
Nykštukės paštininkės vos spėja suktis parduodamos atvirukus, vokus, specialius Kalėdų Senelio lipdukus.
Kitos vargsta rūšiuodamos laiškus ir kraudamos juos į dėžes. Kiekviena šalis Senelio pašte turi savo oranžinę dėžę, į kurią sugula būtent į ją keliausiantys mieli laiškai, kažkam suteiksiantys džiaugsmo, ramybės ir vilties.
Daugelis negaili pinigų norėdami pasijauninti ir pagražinti savo išorę. Tačiau ne visi žino, kad yra vieta, kurioje galima atjauninti ir išlaisvinti savo dvasią.