Lietuvių ir anglų kalbomis pasirodęs Giedrės Jankevičiūtės vadovas po Lietuvą – tarsi įkvėpimo šaltinis, jaudinantis ir romantišką istorijos tyrėją, ir pedantiškai kilometrus skaičiuojantį keleivį
Neseniai R.Paknio leidykla išleido daktarės Giedrės Jankevičiūtės solidžios apimties vadovą po Lietuvą ir tokį pat patrauklų leidinį, Vitos Urbonavičius-Watkins išverstą į anglų kalbą. Pastarajame tiek pat puslapių, 15 žemėlapių, trijų miestų planai ir tos pačios daugiau kaip 1100 iliustracijų, kurias pateikė dešimt fotografų – daugiausia Arūnas Baltėnas, Raimondas Paknys, Kęstutis Stoškus. Skiriasi tik kai kurie viršelio akcentai. Juos knygos, kartu ir leidyklos dailininkas, jau kurį laiką JAV gyvenantis Izaokas Zibucas pakeitė atsižvelgdamas į angliškai skaitančią auditoriją. „Kaip atrodys vokiškai, prancūziškai, rusiškai, gal net japoniškai išleisti vadovai po Lietuvą?” – LŽ žurnalistė teiravosi Raimondo Paknio, turėdama galvoje Tomo Venclovos vadovą po Vilnių ir šios knygos variantus, pasirodžiusius net dešimčia kalbų.
„Jie bus perpus plonesni, – netikėtai atsakė leidėjas. – Dėl dviejų priežasčių: mažos rinkos ir Lietuvos kultūros ministerijos požiūrio į knygų leidybą. Ministerijos ir jos vadovų nuostatą skelbiame knygoje, šalia metrikos”. Taip netikėtai ir visai nelinksmai prasidėjo pokalbis su leidyklos vadovu Pakniu.
Ministrai – pažeidėjų bendrininkai
– Rašote: „Leidiniui panaudotos lėšos išieškotos iš autorių teisių pažeidėjų, kuriuos remia LR Kultūros ministerija, ministrai Roma Dovydėnienė-Žakaitienė ir Vladimiras Prudnikovas”. Pirmąkart matome knygoje tokį įrašą, įvardijantį dėl neteisėtų dalykų atsakingus asmenis. Juk tai – skandalas! Į jį turėjo reaguoti šalies leidėjai, Kultūros ministerija.
– Niekas nereagavo. Beje, tas įrašas kol kas tik lietuviškame leidinyje ir dar nėra dabartinio kultūros ministro pavardės, bet mes ir Jonui Jučui, kaip jo pirmtakams, parašysime oficialų laišką dėl neleistinos netvarkos ir ministerijos remiamų leidinių teisinių pažeidimų.
– Esate labai kategoriškas.
– Bet juk Kultūros ministerijoje jau ne pirmi metai niekas nesikeičia. Pagal remiamų leidinių nuostatas atrodo, kad kreipiamas dėmesys į svarbias knygas, tačiau kai pamatai konkurso rezultatus, lieka tik gūžčioti pečiais ir abejoti, ar tikrai paremti Lietuvos kultūrą propaguojantys leidiniai. Beje, į savo nuostabą jau ne pirmus metus girdžiu atsakymą, jog mūsų leidyklos knygų neparėmė, nes… „mums ir taip gerai sekasi”. Ką reiškia „sekasi”?! Juk mes ne socialinės paramos prašome. Mes dalyvaujame Kultūros ministerijos konkursuose, teikiame paraiškas kaip ir kiti rinkos dalyviai. Kodėl mus eliminuoja iš konkursų, jei leidžiame knygas, kurias noriai perka žmonės?
– …ir kuriomis susigundo autorinių teisių pažeidėjai?
– Taip, turiu galvoje „Baltų lankų”, Dailės akademijos, Seimo ir daugelį kitų leidyklų, su kuriomis teko bylinėtis teismuose dėl neteisėtai pasisavintų fotografijų. Keista, kad Kultūros ministerija, skirstydama valstybės lėšas, iš leidyklų, dalyvaujančių konkurse, nereikalauja pažymų dėl sumokėtų mokesčių, sąžiningo verslo, autorinių teisių dalykų. Ydinga ir tai, kad pinigus skirsto vien knygų ekspertai. Jie tikriausiai puikūs specialistai, tačiau visiškai nemoka ar nenori skaičiuoti. Ar žinote, kad Kultūros ministerija kai kurias knygas remia 130 ar net 140 procentų?! Tai jokiais skaičiavimais nepagrįstas biudžeto pinigų švaistymas… Manau, valstybė turėtų remti ne leidėjus, o bibliotekas, jų išsirinktas knygas, kurių tikrai ieško skaitytojai.
Smalsiems žmonėms
– Kodėl vadovo po Lietuvą autore pasirinkote Giedrę Jankevičiūtę, – teiravomės R.Paknio leidyklos redaktorę Audrą Kairienę.
– Jankevičiūtė – žinoma menotyros daktarė, kelių knygų autorė. Ji sutiko parašyti originalų vadovą po Lietuvą. Manau, knyga įdomi ir patraukli. Panašaus rezultato ir tikėjomės.
– Jau turėjote patirties išleidę Venclovos vadovą po Vilnių, Nijolės Strakauskaitės vadovą po Klaipėdą, Kuršių neriją, Karaliaučių.
– Vadovas po Lietuvą – kur kas sudėtingesnis darbas. Planavome, jog knyga bus 360 ar 380 puslapių, tačiau per trejus darbo metus medžiagos susikaupė tokia daugybė, kad ir labai suspausta ji išsipūtė iki 440 puslapių. Ne juokai – juk vienuolikoje knygos skyrių pasakojama apie Vilniaus miestą ir dešimtį Lietuvos regionų.
– Bet kai kas tikriausiai vis tiek pasiges savojo bažnytkaimio ar upelio… Kaip pasirinkti objektai?
– Tai autorės pasirinkimas. Ji daugiausia dėmesio skyrė kultūros paminklams. Manau, nėra nė vienos vertingos bažnyčios, nepatekusios į leidinį…
– O kaip atsirado Ignalinos atominė elektrinė Visagine?
– Kaip ir Klaipėdos uostas. Juk Klaipėda svarbi ne tik dėl 1252 metais Danės žiotyse pastatytos Livonijos ordino riterių pilies, bet ir dėl čia esančių technikos paveldo paminklų. Neaplenkėme ir darbininko skulptūros prie Naujosios Akmenės kultūros rūmų ar 2001-aisiais po atviru dangumi įkurto Grūto parko, kur eksponuojami Lietuvoje surinkti komunizmo ideologų atvaizdai, sovietinės ideologijos kūriniai. Juk tai mūsų gyvenimo istorija, ji – ir kintančio laiko liudytoja.
– Ar daug buvo pokyčių, gal net netikėtų atradimų per tuos metus, kai rengėte vadovą?
– Nedaug, bet buvo. Daugiausia neaiškumų kilo dėl 1236 metų rugsėjo 22 dieną įvykusio Saulės mūšio, per kurį žemaičių pulkai įveikė kalavijuočius. Jau parašius tekstą paaiškėjo dar dvi skirtingos versijos, nurodančios Saulės mūšio vietą. Visas ir surašėme – smalsiems žmonėms palikome netikėtų atradimų džiaugsmą keliaujant Lietuvos istorijos, gražios gamtos ir kultūros paveldo keliais.