Prieš gyvybę pakelta ranka

Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, teisė į abortą yra ir ginama, ir ja abejojama

Pasmerkti moterį, kuri nutarė negimdyti jau pradėto kūdikio, yra labai lengva. Tereikia pasakyti, kad gyvybė yra šventa, negimusio kūdikėlio gal net vertingesnė, nei jo paklydėlės motinos ir išdidžiai nusisukti, nesileidžiant į jokius kompromisus.

Lygiai taip pat lengva pateisinti moterį, kuri vos pajutusi dingus mėnesines skuba į medicinos įstaigą „ciklui sureguliuoti” ar išgeria persileidimą sukeliančią tabletę. Tereikia pasakyti, kad ta gyvybė dar nėra žmogus, ir moteris turi teisę nuspręsti, ką daryti su savo kūno dalimi. Kur yra tiesa ir ką vertėtų žinoti apie abortą?

Tarp girnų

Tiesą kaskart turi atrasti kiekviena rinktis priversta moteris. Svarbiausia, kad nė viena to sprendimo nepriimtų skubotai ar lengvabūdiškai, nes tai turės poveikio ne tik nelaukiamai gyvybei, bet ir jai pačiai.

Psichologai dažnai susiduria su tuo, ką vadina abortą pasidariusios moters sindromu. Tai netekties skausmas, kaltės jausmas, gėda ir depresija. Tai gali pasireikšti nemiga, košmariškais sapnais, aborto „gimtadieniais”, nuolatiniais prisiminimais apie pašalintą vaiką.

„Medikai tėra budeliai, kuriems tenka įvykdyti jau priimtą sprendimą. Nors praėjo keliolika metų, kai kalbėta apie dvasinį tautos atgimimą, niekas šioje srityje nepasikeitė. Moteris eina tiesiai pas gydytoją, nors nėra jokių abejonių, kad noras nutraukti nėštumą yra pirmasis ženklas, kad ji išgyvena krizę. Ji nenori gimdyti, nes neturi kur gyventi, jai trūksta pinigų arba reikalauja vaiko tėvas. Jeigu vyras moterį palaiko ir skatina ją gimdyti, labai reta nesutinka”, – sako Kauno krikščioniškųjų gimdymo namų gydytojas Virgilijus Rudzinskas.

Jo nuomone, jei moteris iki vizito pas gydytoją turėtų, kaip, tarkim, Vokietijoje ir Prancūzijoje, apsilankyti pas socialinį darbuotoją ir psichologą bei išlaukti privalomas 3-7 dienas, didelės dalies abortų nebūtų. Tai nereiškia, kad ji būtų tiesiog atkalbinėjama, suverčiant visas tokio apsigalvojimo pasekmes ant jos vienos pečių. Moteris sužino, kokios pagalbos gali tikėtis, jei apsispręs gimdyti, įgyja vilties, turi laiko atsipeikėti.

„Blogiausia, kai įvairiuose interneto puslapiuose klaidinamas jaunimas, plačiai diskutuojama apie visišką ankstyvo aborto nekenksmingumą. Ant mano stalo guli Pasaulinės sveikatos organizacijos išleista knyga „Saugus abortas”, nors kiekvienas medikas žino, kad toks reiškinys neegzistuoja. Prieš abortus pasisakantys žmonės iš esmės stoja prieš galingas tarptautines organizacijas”, – sako V.Rudzinskas.

Žmogaus pradžia

Užsimezgusios gyvybės širdis pradeda plakti 18-25 parą po apvaisinimo. Apie aštuntą gyvenimo savaitę susiformuoja visos kūno sistemos, tarp 9-10 savaitės negimęs kūdikis kraipo akutes, ryja, o bakstelėjus į delniuką – sugniaužia kumštelį.

Moterų teises ginančių Lietuvos organizacijų atstovai aktyviai ir vienareikšmiškai pasisako už moterų teisę spręsti savo reprodukcines ir seksualines teises pačioms. Bažnyčia deklaruoja, kad visose savo vystymosi stadijose žmogaus vertė tolygi, gerbtinas jos orumas ir neliečiamumas. Pradėtos gyvybės teisė gimti ir gyventi yra tokia pati kaip kūdikio, vaiko, suaugusiojo ar senelio, įgalaus ar neįgalaus, silpno, bejėgio.

Lietuvoje abortai buvo įteisinti 1955 metais lapkričio 23 dieną. Šią dieną Kauno arkivyskupijos Šeimos centras kasmet kviečia melstis už visuomenę, už gydytojus ir gyvybės kultūros skleidėjus, už tėvus ir motinas, abejojančius dėl gyvybės išsaugojimo ir praradusius savo vaikus. Per Mišias meldžiamasi ir už aborto metu žuvusius vaikus, prašoma tokius sprendimus priėmusių tėvų širdžių ir kūnų išgydymo.

„Bažnyčia smerkia abortą, o ne jį pasidariusią moterį. Vyro atsakomybė už tai yra dešimt kartų didesnė, nes, bažnyčios požiūriu, jis yra šeimos galva. Jei šeima niekaip negali išauginti visų savo vaikų, teatiduoda juos auginti tiems, kurie laukia eilėse įvaikinti, o ne žudo. Dievas atleidžia visada, žmogus – kai kada, o gamta – niekad. Rašytojas Dž.Orvelas yra pasakęs, kad ištvirkinus kalbą ištvirksta ir žmogus. Praėjusiame amžiuje, kai žmonės buvo masiškai žudomi koncentracijos stovyklose, atsirado tokia kalba. Žmogui vietoje vardo buvo suteikiamas numeris, o „nekaltas” perkėlimas į numeriu užkoduotą objektą reiškė sunaikinimą dujų kameroje. Apie žudymą niekas nekalbėjo ir psichologinių krizių dėl to nebeišgyvendavo. Dabar vaiko žudymą vadina mėnesinių ciklo sureguliavimu”, – sako kunigas Robertas Gedvydas Skrinskas, parašęs knygą „Už gyvybę”.

Paslėpti abortai

Pasaulyje kasmet pastoja 210 milijonų moterų, tačiau apie 50 milijonų nėštumų būna nutraukiami. Apie Lietuvoje atliekamus abortus skelbianti statistika jau dešimtmetį fiksuoja mažėjantį jų skaičių, tačiau niekas nežino, kaip yra iš tikrųjų. Privačios medicinos įstaigos neprivalo pranešti apie atliktus abortus.

„Manau, kad dalis abortų yra paslepiama įrašant, kad įvyko persileidimas arba buvo nesivystantis nėštumas. Šie skaičiai auga mažėjant abortų skaičiui. Sunku patikėti, kad esant seksualinei revoliucijai, kurią išgyvename, abortų būtų daroma mažiau. Kontracepcijos propaganda ir hormoninių preparatų plitimas abortų taip pat ženkliai nesumažina. JAV yra pastebima net jų augimo tendencija dėl kontracepcijos klaidų”, – sako gydytojas V.Rudzinskas.

Statistikos duomenimis, pagal abortus JAV pirmauja pasaulyje – per metus jų atliekama daugiau kaip milijonas.

Abortai yra uždrausti dviejose Europos šalyse – Lenkijoje ir Airijoje. Jungtinių Tautų Organizacijos komitetas, atsakingas už Tarptautinės pilietinių ir politinių teisių sutarties įgyvendinimą, pareikalavo, kad Lenkija „liberalizuotų” abortų įstatymą.

Kategoriškai neigiamai abortai vertinami ir labai apriboti Maltoje, Lotynų Amerikos, visose islamo ir kai kuriose Afrikos šalyse. Šiose šalyse tik teismas gali „nuteisti negimusį kūdikį mirties bausme”, įrodžius moters negalėjimą gimdyti. Abortai griežtai ribojami įstatymu ir Portugalijoje, Ispanijoje.

Galimybės ir grėsmės

Nutraukti vaisiaus gyvybę Lietuvoje galima iki 12 nėštumo savaitės. Nutraukus vaisiaus gyvybę po 12 nėštumo savaitės, tai vertinama kaip nusikaltimas – kriminalinis abortas.

Lietuvos medicinos įstaigose prieš nėštumo nutraukimą kiekviena moteris turi perskaityti informaciją apie galimas komplikacijas operacijos metu ir po jos bei pasirašyti, kad sutinka su galimomis pasekmėmis.

Nėštumo nutraukimo operacijos metu gali būti pažeista moters gimda, įplyšti gimdos kaklelis, prasidėti kraujavimas. Po nėštumo nutraukimo operacijos gali kilti gimdos ir jos priedų uždegimai, sutrikti mėnesinių ciklas. Tragiškiausia galima aborto pasekmė – nevaisingumas.

Lietuvoje per metus tūkstančiui vaisingų 15-49 metų moterų vidutiniškai tenka 40,53 aborto, o kitų Europos šalių vidurkis – 14. Specialistai pastebi, kad Lietuvoje dažniausiai nepageidaujamą nėštumą nori nutraukti 18-22 m. mažesnio išsilavinimo bei iš provincijos kilusios merginos.

Įvairios valstybės nustato skirtingą laikotarpį, iki kurio vaisius gali būti pašalinamas. Prancūzijoje vaiko gyvybė pradedama ginti nuo 10 savaičių, Danijoje ir Lietuvoje – nuo 12 savaičių, Švedijoje – nuo 20, Anglijoje – nuo 28 savaičių.

Ištyrus beveik du tūkstančius moterų Prancūzijoje, išaiškėjo, kad turėjusioms abortų krūties vėžio rizika po 45 metų padidėja 50 proc., o jei abortas darytas iki jai sukako 18 metų – rizika dar didesnė.

Dėl legalių ir nelegalių abortų tebemiršta moterys. Per paskutinį dešimtmetį dėl nėštumo nutraukimo operacijos komplikacijų Lietuvoje mirė 8 moterys. Pasaulyje nuo kriminalinių abortų kasmet miršta 60-70 tūkst. moterų, 90 proc. tose šalyse, kuriose abortai uždrausti.