Prie židinio Petriukas palieka laišką: „Kalėdų Seneli, būk geras, padovanok man šuniuką. Prašau, prašau, prašau, prašau, prašau. Petriukas”. Kitą dieną randa atsakymą: „Petriuk, šiais metais gausi megztinį, o jei būsi labai įkyrus, dovanų iš viso nebus”.
Švenčių laukimas vienus pakylėja, kitus įstumia į depresiją. Netgi įvardijama – prieššventinė depresija. Kaip jaučiamės laukdami didžiųjų švenčių? Kokios to laukimo teigiamybės ir neigiamybės – klausiame psichologės Aistės Diržytės.
– Depresija – būsena, susijusi su apatija, bejėgiškumu, liūdesiu, prislėgta nuotaika. O švenčių laukimas – didesnio emocinio sujudimo, kai kuriems – net nerimo metas. Taigi prieššventinę būseną tikslingiau įvardyti „prieššventiniu stresu”, o ne depresija. Prieššventinis stresas – reakcija į padidintus išorinius ir vidinius „reikalavimus”, įsivaizduojamą atsakomybę prieš tuos, kurie, manome, per šventes iš mūsų tikisi patrauklių dovanų, skanaus maisto, jaukios aplinkos, šilto ir nuoširdžiai rūpestingo dėmesio… Šie su kultūrinėmis tradicijomis susiję „reikalavimai” (nupirkti, papuošti, pagaminti, pakviesti, parodyti dėmesį – tam tikru metu, tam tikru būdu) kai kuriems žmonėms yra stipraus papildomo streso šaltinis, ypač jei ir profesinėje srityje, kaip dažnai nutinka prieš šventes, darbai virte verda… Bet švenčių laukimas yra ir smagus. Argi ne smagu žinoti, jog ateis valanda, kai galėsite nevaržomai įsitaisyti fotelyje ar ant sofos ir, paskanavę gėrybių, leisite sau nugrimzti į jaukų atsipalaidavimą, žiūrėsite į mirksinčias lemputes ar žvakučių liepsneles, gal televizorių, užuosite eglutės kvapą ar klausysitės jus pakylėjančios muzikos… Ar ne smagu žinoti, jog visame švenčių šurmulyje būtinai bus bent viena ypatinga akimirka – gal tokia būsena aplankys namuose, gal bažnyčioje, gal gatvėje, gal kai pakelsite akis į dangų – akimirka, kai pajusite, kad gyvenate pulsuojančiame, ritmingame, besikeičiančiame pasaulyje ir kad gyvenimas – kad ir koks jis pilnas skubėjimo, nerimo, liūdesio – vis dėlto nepaprastai gražus… Jeigu norite, kad šventės teiktų daugiau malonumo nei įtampos, galvokite apie tas šviesias akimirkas, kurios jūsų laukia pasibaigus prieššventiniams darbams.
– Tiesiog galvoti ir taip pažaboti nemalonius pojūčius?
– Streso valdymo vizualizacijos pagalba metodo kūrėjas Jose Silva teigė: jei esate priversti atlikti ne visai malonius darbus, galvokite ne apie tai, kas nemalonu, bet apie tai, koks malonus rezultatas jūsų laukia. Pavyzdžiui, nepatinka tvarkytis, skalbti, plauti indus, pirkti dovanas. Pirmiausia vaizduotėje „pamatykite” spindinčius, sutvarkytus namus (argi jums nepatinka tokia aplinka?), laimingus ir besidžiaugiančius dovanomis artimuosius (argi jums nepatinka, kai mylimi žmonės patenkinti?)… Minėto autoriaus teigimu, tokie pratimai padeda įveikti galbūt ne visai malonų procesą ir greičiau pasiekti norimą rezultatą.
– Dovanos – neišvengiamos švenčių palydovės. Lyg ir esame įpareigoti jas pirkti. Tas pirkimas – laimė ar našta?
– Dovanų pirkimas ir dovanojimas – socialinio elgesio elementas, kultūrinių tradicijų dalis, ritualas, turintis gilią simbolinę prasmę. Šiuolaikinė Vakarų filosofija žmogų laiko pirmiausia naudos sau siekiančia būtybe. O dovanojimas, kaip apibrėžia žodynai, – „davimas nieko nesitikint už tai gauti mainais”. Kitaip tariant, tai turėtų būti altruistinio pobūdžio veiksmas, „geras darbas” kitam, siekiant pradžiuginti ar patenkinti poreikį. Bet ypač per šventes pasireiškia „dovanų mainų”, „apsikeitimo dovanomis” fenomenas: „duodu, bet ir pats tikiuosi gauti”. Taigi norėdami „gauti” – netgi nebūtinai dovaną, o bent jau vidinį nusiraminimą („aš esu davėjas!”), plušame, ieškome, užsakinėjame… Beje, įvairiose religinėse tradicijose gyvuojantis aukų atnašavimo ritualas – dovanojimo elgesio apraiška, tik tokiais atvejais konstruojamas socialinis santykis su antgamtine tikrove.
– Archetipinis elgesys šiandien apaugo įvairiais psichologiniais motyvais.
– Ekonomikos psichologijos specialisto R.Belko teigimu, dovanojimo elgesys susijęs su išorine bei vidine motyvacija – nors kultūra išoriškai tarsi įpareigoja pirkti dovanas ir dovanoti, vis dėlto tokį elgesį gali stipriai skatinti ir vidinės motyvacijos veiksniai: altruizmas, noras pagerinti socialinius ryšius.
Žmonėms, kuriems pirkimas yra viena iš atsipalaidavimo formų, dovanų ieškojimas teikia dvigubą pasitenkinimą: jie jaučiasi geriau dėl galimybės „legaliai” paganyti akis po prekių lentynas („juk ne veltui laiką parduotuvėje gaištu – ieškau dovanų!”), susipažinti su įvairios produkcijos naujienomis; taip pat jie gali pasijusti rūpestingais, išradingais, kūrybingais arba praktiškais žmonėmis („suradau įdomią dovanėlę!”, „suradau dovaną už gerą kainą!”). Kai kurie, suradę, jų manymu, labai vertingų dovanų, įsivaizduoja galintys „kompensuoti kaltę” savo šeimos nariams ar draugams dėl nepakankamo dėmesio per visus metus. Taigi nupirkdami dovaną jie pasijunta lyg būtų atstatę, atkūrę socialinės sąveikos kokybę.
Vis dėlto kai kuriems žmonėms dovanų pirkimas yra tikra našta, ypač jei nežinai, ką dovanoti. Norisi būti originaliam ir „telepatiškam” – sugebančiam numatyti, kas pradžiugintų kitą, o drauge bijoma neatspėti, ko nori kitas, būti „vidutinybe”, „tokiu, kaip visi” – dovanojančiu bet ką, kad tik būtų kas nors padovanota. Taigi dovanų ieškojimas šiems žmonėms kelia nerimą. Net jei dovanojime jie įžvelgia formalumą, gali išgyventi pasąmoninę baimę padovanoti kažką, kas nepatiks gavėjui, ir jais bus nusivilta. Kitaip tariant, bijoma dovaną gaunančiojo akyse išvysti dirbtinį dėkingumą ir kartu nusivylimą.
– Kas tą naštą palengvintų?
– Surinkite kuo daugiau informacijos apie tuos, kuriems ruošiatės ką nors dovanoti: gal jie ką nors kolekcionuoja, gal yra labai pavargę ir juos pradžiugintų savaitgalis sanatorijoje, gal nori perskaityti kokią nors knygą, kurios nespėjo ar neįstengė įsigyti… Perkant dovanas svarbiausia galvoti ne apie save (neprojektuokite savo lūkesčių kitiems!), o apie tą, kuriam perkate.
– Kas geriau: dovanoti nereikalingą daiktą ar nedovanoti visai?
– Pasak daugelio socialinės psichologijos autorių, dovanos didžiausia vertė – ne jos praktinis pritaikomumas, bet simbolinė prasmė, liudijanti, kad tas, kuris dovanoja, galvoja apie jus. Prieš keletą metų Čikagos gyventojų buvo klausiama: kokie daiktai jūsų namuose brangiausi, mieliausi. Tyrėjas buvo apstulbęs: apie 60 proc. amerikiečiams „brangiausių” (ne materialiuoju požiūriu) daiktų buvo gauti kaip dovanos – kėlė mielus prisiminimus… Taigi – dovanokite ir ilgam priminkite apie save. Dovana gali būti net nepritaikoma, „nenaudinga”, svarbiausia jos simbolinė kalba, kuria išreiškiame savo jausmus, intencijas, mintis: „tu man svarbus”, „tu man reikšmingas”, „aš tave myliu”. Žinoma, puiku, jei dovana patenkina ir realius kito žmogaus poreikius, pavyzdžiui, pavargusiam nuo rutinos padovanojama turistinė kelionė. Vis dėlto jei dovanojate kelionę, turite atsižvelgti, kas tam žmogui patinka ar nepatinka: jei patinka komfortas, rinkite dovaną „su visais patogumais”, neverskite dovanos gavėjo patirti įspūdžių pertekliaus stresą. Ir priešingai, jei kelionę dovanojate azartiškai asmenybei, atsižvelkite, kad tokiam žmogui sunku ištverti nuobodulį…
– Apibendrinti taip: gerai, kad yra šventės ir dovanos?
– Šventės atlieka ne tik ekonominę funkciją – skatina pinigų srautų judėjimą, bet ir socialinę – mažina susvetimėjimą, ragina labiau galvoti vieniems apie kitus. Per šventes susimąstome ir apie savo pačių gyvenimus. Todėl „linksminkimės ir džiaukimės”, kad yra šventės ir kad per jas galime kitiems parodyti, kokie jie mums brangūs. Žinoma, geriausia, jei tai galime padaryti kasdien. Dar nuostabiau, jei bet kurią metų dieną sugebame pasijausti lyg per šventes: įkvėpti, pakylėti, skaidrūs, švarūs, šviesūs, mylintys, rūpestingi…