Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus teatralizuota švente užbaigė 80-ojo jubiliejaus progai skirtą visus metus trukusį renginių ciklą. Pasak muziejaus direktorės Reginos Lopienės, aštuoniasdešimtmečio minėjimas labai skyrėsi nuo įprastų jubiliejinių renginių, nes nebuvo uždaras, į šventę galėjo patekti visi norintieji. Toks visuomenei atviras renginys – ne atsitiktinumas, mat muziejaus kolektyvas visuomet draugiškai nusiteikęs, siekiantis paneigti, jog muziejuose viskas tarsi užkonservuota, netgi priešingai – skelbia, kad šio muziejaus tikslas išlikti gyvam, nuolatos atsinaujinančiam ir patraukliam lankytojui.
Kūrybingas muziejaus kolektyvas ir į jubiliejui skirtą konferenciją nepabūgo pažvelgti kitaip – atsisakyta akademiškumo, tad konferencija virto mažu improvizuotu spektakliu. Renginys prasidėjo darbuotojų sukurtu ir atliktu himnu, skirtu meno istoriją puoselėjančiam muziejui. Senų laikų spektaklius ar kino filmus menančiais kostiumais pasipuošusiam dainingam kolektyvui dirigavo garsaus Lietuvos dirigento Mykolo Bukšos prototipas.
Pranešimus apie muziejaus istoriją ir ateitį konferencijoje skaitė kino kritikas Skirmantas Valiulis, menotyrininkas Helmutas Šabasevičius, muzikologė Zita Kelmickaitė. Šių dienų meno tyrinėtojų apie muziejaus perspektyvas nuolatos klausinėjo salėje sėdintys personažai, vaizduojantys garsius lietuvių ir užsienio kūrėjus: aktorė ir režisierė Unė Babickaitė, Charlie Chaplinas ir net pats Albertas Einsteinas. Per konferenciją susirinkusieji išvydo ir iš prieškario bei pokario lietuvių išeivių mėgėjiškai nufilmuotų vaizdų, pačios muziejaus direktorės sumontuoto dokumentinio filmo premjerą. Šiuos istorinius Lietuvos vaizdus lydėjo kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzika.
Po konferencijos buvo surengta originalaus begarsio filmo peržiūra, kurią sumanyta pademonstruoti prieškariniu kino projektoriumi. Taip žiūrovai mintimis netrukus persikėlė į XVII amžių menančius požemius bei pamatė istorinių filmų kūrimo meninius ir techninius ypatumus. Vėliau susirinkusieji turėjo neeilinę galimybę pasivaikščioti po nekasdienišką muziejaus ekspoziciją pagyvintą įvairiais personažais, kurie skambino senaisiais muzikos instrumentais bei grojo paslaptingomis, jau primirštomis muzikinėmis dėžutėmis.
Temstant muziejaus kiemelis prisipildė šurmulio ir sumaišties. Amfiteatre surengtas iškilmingas laiko mašinos atidengimas, kuri žiūrovams demonstravo praeities fragmentus. Kartą per valandą atsiverdavęs laiko tunelis su specialiai parengtais vaizdo komiksais bei specialiaisiais efektais, susirinkusiuosius sugrąžino net į Žalgirio mūšio laikus. Kvapą gniaužiančios riterių kovos, netikėčiausiu momentu minioje pasirodantis ir žiūrovus kalbinantys Chaplinas bei Einsteinas – visi šie personažai tą vakarą neabejotinai bylojo apie garbaus amžiaus muziejuje dirbantį jaunatvišką, išradingą ir kiekvieną lankytoją išskirtiniu dėmesiu apgaubiantį kolektyvą.