Tai paskutinė respublikinėje krivūlėje Margionių klojimo teatro suvaidinto spektaklio – Juozo Gaidžio „Ašarų pakalnė” -frazė (rež. Rimutė Avižinienė). Gražiai buvo paminėtas šio savamokslio šviesuolio, poeto, dramaturgo ir režisieriaus, save vadinusio „arkitektu”, gimimo šimtmetis. Kurgi ne – žiūrovams pilvus nuo juoko skaudės iki kitos krivūlės!
Šiltai, katučių plodami žiūrovai sutiko teatro gerbėją literatūrologę profesorę Eleną Bukelienę, įkūrusią ir režisuojančią „namų teatro” spektaklius. Avižinienės žodžiais tariant, ji visus sužavėjo gerumu, meile ir žodžiais nenusakoma šviesa, kurią skleidžia aplinkiniams.
Buvo ir rašytoja Vanda Juknaitė, ir teatro žurnalistė Nijolė Logminienė, ir visas būrys pirmosios laidos režisierių: Egidijus Kupčiūnas, Vytautas Germanavičius, Teklė Parancevičienė, Raimondas Šilanskas bei kiti. Nūnai daug kaimo teatro gerbėjų, kurie supranta, jog šie spektakliai – pagrindinė kaimo žmogaus dvasios atgaiva.
Lig valiai prisijuokus iš savęs ir kaimynėlių širdis atlėgsta. Pamatai, kad ne vienas kreivai gyveni – yra tokių daugiau. Ir susimąstai: o gal galima ir kitaip? Šviesiau, gražiau, be tos „arielkėlės” gyventi? Ir dar – spektakliuose atsiskleidžia lietuvių kalbos grožis, spalvingumas, šmaikštumas, papročiai, tradicijos, tautosaka.
Emilija Liegutė,
Gintaro Balionio nuotr.