1970 m. Hanteris S. Tompsonas parašė straipsnį „Kentukio derbis – nusmukęs ir moraliai puolęs” vienam sporto žurnalui. Čia jis pirmą kartą panaudojo gonzo žurnalistikos techniką, nutrynusią skirtumus tarp grožinės literatūros ir žurnalistikos.
Gonzo iš desperacijos
Maniakiškas pirmojo asmens subjektyvumas jo tekstuose buvo desperacijos rezultatas. Kad suspėtų atiduoti straipsnį iki reikiamo termino, Hanteris siuntė žurnalui savo užrašų bloknoto puslapius.
Tompsono stilių žodžiu „gonzo” pirmą kartą apibūdino žurnalistas Bilas Kardosas. Gonzo vadinama nelegali žurnalistika, literatūrinis kubizmas arba naujoji žurnalistika.
1971 pasirodžiusiame romane „Baimė ir neapykanta Las Vegase” jis kala pirmuoju asmeniu kaip žurnalistas Raulis Diukas, keliaujantis į Las Vegasą su daktaru Gonzo, savo advokatu. Pakeliui jie ima ieškoti amerikietiškų svajonių, gausiai padedami alkoholio, LSD, meskalino, kokaino, marihuanos ir kitų narkotikų. Pagrindinė tema – septintojo dešimtmečio kontrkultūrinio judėjimo žlugimas.
Knygos pavidalu pasirodo ir rašiniai JAV prezidento rinkimų tema – „Baimė ir neapykanta kampanijos žygyje’72”. Netrukus „Rolling Stone” leidėjai jį išsiunčia daryti reportažų į Vietnamą, kur grėsė karas. Jis atvyksta į patį chaosą, kai JAV tik pradeda evakuaciją, o kiti žurnalistai blaškosi ieškodami transporto išvykti iš šalies. Čia be sveikatos draudimo ir finansinės paramos Hanteris randa save, tačiau jo istorijas apie Saigono kritimą žurnalas išspausdina tik po 10 metų. Tai sugadina rašytojo ir leidėjų santykius.
Vėliau pasaulį išvysta jo kūriniai „Gonzo rašiniai”, „Lono prakeiksmas”.
1998 m. Tompsono kūrinys „Baimė ir neapykanta Las Vegase” išpopuliarinamas pasirodžius jo ekranizacijai su Džoniu Depu. Tais pačiais metais jis parašo „Romo dienoraštį”, kuris ką tik išleistas ir lietuvių kalba. Kitas Tompsono darbas – „Baimės karalystė”.
2003-iaisiais Hanteris veda Anitą Bejmuk, savo ilgametę asistentę.
67 metai – per daug
Hanteris Tompsonas miršta sulaukęs 67-erių metų nuo paties sau į galvą paleistos kulkos. Namuose tuo metu svečiavosi jo sūnus su žmona ir anūku. Rašytojas sėdėjo prie rašomosios mašinėlės, lapo centre buvo parašytas žodis „patarėjas”. Artimieji spaudai sakė netikį, kad jis nusižudė iš nevilties, neva tai buvęs gerai apgalvotas aktas (jis tuo metu buvo skausmingos fizinės būklės).
Savižudybės raštelis buvo išspausdintas dar prieš keturias dienas iki jo mirties „Rolling Stone” leidinyje – „Futbolo sezonas baigėsi”. Ten rašoma: „Daugiau jokių žaidimų. Jokių bombų. Jokių vaikštynių. Jokių pramogų. Jokių maudynių. 67. Tai 17 metų po 50. 17 daugiau nei man reikėjo ar norėjau. Nuobodu. Aš visada bjaurus. Jokių pramogų – niekam. 67. Tu daraisi godus. Vaidink savo senyvą amžių. Atsipalaiduok – tai neskausminga.”
Senas Hanterio draugas Ralfas Stedmanas pasakojo: „Prieš 25 metus jis man sakė, kad jaustųsi pakliuvęs į spąstus, jei negalėtų bet kuriuo momentu nusižudyti. Jis visada negalėjo pakęsti nuobodulio.”